Baimė

Sveiki! Mano vardas Tina. Esu juoda, kartais piktoka ir pasitikinti savimi. Šeip-aš nieko nebijau!Na, bent jau taip maža maniau... Čia ir prasideda mano antrasis Blog'as. Maža katytė nebijojau nei kieme esančių pavojų, nei mašinų dardesio, nei keistų šeimininkės draugų. Nieko nieko! Galėdavau laisvai važinėti automobiliais sode vaikščioti ir kada pašaukia šeimininkė sugrįžti (beto, esu vieną kartą susipykusi su kiaune). Bet kai atėjo žiema ir atpratau nuo lauko ir sodo vasarą prasidėjo sunkumai. Nemalonu sakyti, bet baisiai pradėjau bijoti laiptinės! Kai tik išeinu pradedu draskytis, miauksėti, bėgioti. Juk toks aidas skamba joje. Lauke lyg prisiplojusi šliaužioju, kad neužpultu jokie pavojiai. Juk ką žinai, gal ta mašina užsimanys mane pulti? O mašinoje dar baisiau. Įkiša mane į narvą ir verčia ten tūnoti. Dėl to ant šeimininkų truputėli pykstu. Neleidžia net išeiti pakvėpuoti grynesniu oru! O kai mašina papurto mane visiškai pasimetu. Ėmu baisiai miauksėti. Vieną kartą net apsisisiojau iš baimės. O ką kalbėti, jei pati mašina pradeda urgsti? Tada norisi prasmegt į žemę. O šeimininkai vistiek neišleidžia. Nors ir kaip maldauju. Tik kalba keistus žodžius ir jokios naudos. Pačiame sode gal ir geriau. Bet problema, kad nepažystu tų namų ir bijodama pasislepiu po kokia lova. O po ja pilna dulkių ir kitokių nešvarumų. Išeini ir jau visa purvina! Nespėju išsilaižyti. Pačiame lauke visai gerai būti. Kai priprantu net namų nebebijau. Tai apie tokias mano baimes ir yra mano Blog'as.


P.S. Gal žinote būdų kaip įveikti mano baimes? Iškarto dėkoju.