Skrydis iš trečio aukšto!

Buvo karšta vasaros diena. Pagalvojau, kad neprošalį išleisti katytę į balkoną. Juk jos kailis toks tankus ir ilgas! Dar trumpai pastebėjau ją ar neketins šokti iš balkono. Bet ji tik išsidrėbė ant žemės ir užsnūdo. Po kiek laiko ją jau visiškai pamiršau. Tik vakare prisiminiau, kad reikia uždaryt balkoną. Bet Tinos jau ten nebebuvo. Pamaniau gal kur už sofos palindo. Kai atėjo laikas šerti katytę jos niekaip neprisišaukiau. Apėmė baimė, kad galėjo ji iškristi pro balkoną... Nieko nelaukdama lėkiau į lauką ieškoti savo katytės. Prie laiptinės radau sudužusį lovį su išbirėjusiomis žemėmis ir gėlėmis. Ir tada jau viskas paaiškėjo. Mano katytė pirmu reisu išskrido pro balkoną su gėlių loviu! Ilgai dar ją šaukiau, kviečiau, stojau prie kekvieno krūmo vis žiūrėdama ar nepasislėpusi mano mažoji Tina. Bet dėja! Tamsoje buvo sunku įžiūrėti ar yra kur pasislėpusi juoda katė. Nusprendžiau kitą dieną ryte dar kartą apieškoti visą kiemą. Visą naktį nemiegojau, nes galvojau, kad lauke šala Tina. Ryte septintą valandą pradėjau ieškojimą. Bet niekur jos neradau. Pasikviečiau net draugę į pagalbą. Dėja... Visa susikrimtusi ėjau pusryčiauti. Mintyse gailėjau Tinos, galvojau kokia ji buvo graži, miela... Pavalgiusi dar ėjau ieškoti katytės. Jau buvau netekusi vilties, tik staiga kitoje laiptinėje, pirmame aukšte pamačiau prie durų juodą katę. Visą išsigandusią, sušalusią, purviną. Ji žiūrėjo į mane pilnomis baimės ir vilties akimis. Iškart atpažinau, kad tai mano Tina. Nieko nelaukdama pasiėmiau ją ir lėkiau namo.