Kaip Grinčas vogė Kalėdas

Sveiki ir vėl! Čia aš, Loki. :) Noriu pasidalinti viena mane varginančia istorija.
Taigi, viskas prasidėjo prieš truputį daugiau nei dvi savaites. Mano šeimininkai grįžo su dideliu kalnu maišų, maišelių, dėžių ir paslaptingu daiktu. Jis buvo laaaabai didelis. Net didesnis už mane, o juk aš toks milžinas! Tas nelauktas svečias buvo žalias ir turėjo spyglius. Kai pamačiau visa tai, pamaniau, keista, jog jie nusprendė kažką pasikviesti į svečius be pasitarimo su manimi. Bet nusprendžiau nedaryti problemų. Priėjau prie to svečio, norėdamas paspausti leteną, bet buvo sunku surasti, kurią leteną turėjau spausti, nes jų buvo tiek daug. Galiausiai išsirinkau ir jau ketinau bičiuliškai pasisveikinti, tačiau tas daiktas man įdūrė. Oi kaip skaudėjo mano karališką letenėlę. Nuo to momento supratau, kad mes nebūsime draugais ir nelaksime iš vieno dubenėlio.
Negana to mano šeimininkė visai manęs neužjautė ir skyrė tam svečiui visą valandą. Ji dėliojo įvairius blizgučius, lemputes ir žaisliukus ant jo. O kai aš norėjau „padėti“ dėlioti blizgučius, tai ji mane net išstūmė į kitą kambarį. Galiausiai nusprendžiau imtis priemonių. Sumąsčiau, jog nereaguosiu į naująjį svečią, tada jam turėjo pasidaryti labai liūdna, kad net užsimanytų greitai palikti mano karalystę.
Praėjo pirma savaitė, o svečias vis pūpsojo toje pačioje vietoje. Rodėsi lyg jis net juokėsi iš manęs. :( Ir dar šeimininkė buvo jo pusėje, net vardu ėmė šaukti. Vadino jį Kalėdine Eglute. Pfff... koks kvailas vardas! Pamaniau, kad dar palauksiu truputį, todėl toliau tęsiau ignoravimo akciją. Liūdna tai, jog mano mylima šeimininkė lyg specialiai mane visai pamiršo. Žaidė su manimi tik dvi valandas per dieną, o juk man, tokiam svarbiam katinui, reikia žaidimų visą laiką!
Praėjus dviems savaitėms, supratau, jog reikia keisti strategiją, nes ta eglė niekur nejudino savo spygliuoto užpakalio. Taigi, vieną labai nuobodžią dieną aš priėjau prie nepageidaujamo svečio ir pabandžiau nugvelbti raudoną skambaliuką, nes jie jau visas dvi savaites mane viliojo ir kvietė pažaisti, tik aš buvau geras ir laikiausi tvirtai. Buvo labai magu mėtyti ir stumdyti visur tuos skambaliukus, daug smagiau nei mano kvaili žaislai varpeliai. Tą akimirką įvyko kažkas nuostabaus! Vos išgirdusi eglutės žaisliuko skambėjimą, mano šeimininkė atbėgo. Tuomet ir gimė naujas genealus planas, kaip gauti man trūkstamo dėmesio ir išmesti tą įkyrią eglutę. Dvi dienas nenuleidau letenų ir kiekvieną nuobodžią akimirką vis vogiau žaisliukus, kol galiausiai šeimininkė pavargo ir priėmė eglę į savo kambarį. Bet manęs net ir šeimininkės kambario durys nesustabdė. Kiekvieną kartą graudžiau pamiaukęs aš suminkštindavau šeimininkės ledinę širdį ir ji mane įsileisdavo, o tada toliau vykdžiau savo dvigubą planą.
Gaila, jog mano planas vis dar nėra įgyvendintas, bet aš nepasiduosiu, o dabar džiaugiuosi šeimininkės nesibaigiančiu dėmesiu! Tik kažkodėl ji mane ėmė vadinti Grinču, juk aš tai Loki...