Pirmosios Kalėdos!

Labukas visiems! Kaip laikotės po visų švenčių?
Man net ir po pusės mėnesio pūkuotas pilvukas vis dar sprogsta. Hihi... Šiandien nusprendžiau, jog reikia pasidalinti įspūdžiais apie mano pirmąsias Kalėdas.
Taigi, atėjo Kūčios, o mano mama Ugnė į mane nekreipė jokio dėmesio (juk Kūčios - meilės ir gerumo dalinimo metas, bet tikriausiai ji pamiršo apie tai). Ji tik zujo su tėčiu aplink viryklę, kepė, pjaustė kažką. Žodžiu, buvo labai nuobodu... Kokia čia šventinė dvasia, jei man teko tik miegoti arba žiūrėti į juos?
Atėjus vakarui, mama paklojo raudoną staltiesę, sudėjo visus valgius ir gėrimus ant stalo. Norėjau ir aš prie jų prisijungti, kai tėvai sėdosi valgyti, bet tie beširdžiai nukėlė mane žemyn. Na, nors pavaišino krevetėmis ir šlapiu maistu (o galėjo visą dieną mane taip maitinti!). Vėliau tėveliai atrado daug spalvotų dėžučių po ta įsibrovėle egle ir ėmė išpakuoti jas, plėšydami popierių. Oi kaip man patiko! Tada ir pajutau visą Kalėdų dvasią, kai teko garbė draskyti visokius šniūrelius bei bantukus. Vėliau man mama ir tėtis padavė didelę sofą su milžinišku auksiniu bantu ant viršaus. Pamaniau, kad bantas buvo puiki dovana, todėl visą vakarą napaleidau jo iš savo nagučių. Na, žinoma, naktį pasidžiaugiau ir nauju guoliu.
Kitą rytą tėvai mane prikėlė ir supakavo į krepšį. Supratau, jog keliausime. Po valandos jau buvome pas tėtės tėtį. Ten gyveno mano broliukas Bertramas (labai džiaugiausi, jog vėl turėjau galimbę apsiuostyti su juo), taip pat ten gyveno ir juodas katinas bei du šunys - didelis ir mažas. Jau nuo pat pradžių į tą mažąjį žiurkių žiūrėjau kreivai ir galiausiai mano nuogastavimai pasiteisino. Kai truputį apsipratau, jis mane kaip puolė, kad galiausiai visą vakarą visus vijau nuo savęs ir sėdėjau mamytės glėbyje.
Nakčiai atėjus ir vėl išvykome. Galvojau, kad jau grįžtame namo, bet neeee. Mano tėvai nusprendė dar pakeliauti, todėl nuvykome pas tėtės mamą. Uch... ten buvo, kaip visada, ramu ir jauku. Jokių kitų gyvūnų, jokių šunžiurkių, tik laisvė! Ten paviešėjome kelias dienas ir galiausiai grįžome namo.
Džiuogiuosi, kad mano tėvai nesugalvojo įsivaikinti jokio šlykštaus ir baikštaus mažo šuns, o tai jam parodyčiau, kas čia yra namų šeimininkas. Dar ir dabar prisimenu, kaip tas šunpalaikis man bandė įkasti. Gerai, kad mama jį laiku sugavo. Tai vat tokios buvo mano keistos pirmosios Kalėdos!
Lyžteliu skruostus visiems ir iki!