Murkita grįžo!!!

Eilinė diena. Ketvirtadienis. Po pietų išvedžiau Murkitą į lauką, tiesiog pramankštinti letenėlių. Žinoma ėjome su pavadėliu. Sutikau draugę. Užsišnekėjome, ir net nepastebėjau, kaip Murkitos pavadėlis išsprūdo man iš rankų. Viską mečiau, ir su drauge bėgau jos vytis, bet dėja, ji buvo greitesnė... Net nežinau, kodėl ji pabėgo, šiaip ji yra smalsi, turbūt ką nors pamatė ir bėgo vytis. Visą dieną jos ieškojau, galvojau apie ją ir jau vis mažiau turėjau vilties ją rasti... Bėgo dienos ir naktys, bet Murkitos kaip nėr taip nėr. +/- po kokių 2 sav. draugė atėjo ir sako, kad Murkitą matė! Iškart paklausiau kur, ji sako, kad prie malūno. Iškart ten nuėjome. Daug ieškoti nereikėjo, aš ją pamačiau! Parėjusios namo, iškart ėmėme galvoti, kaip čia ją prisivilioti. Pasiėmėm jos kačių maisto, ir ją norėjom privilioti, bei ją paglostyti, pasidžiaugti ir neštis namo. Deje, nieko neišėjo. Taip ir gyvenau, pusiau gyva, pusiau mirus.... Ėjau ten kiekvieną mielą ir niūria diena. Kol galų gale po jos dingimo praėjo daugiau kaip mėnesis... Kol išaušo stebuklinga diena, Murkita grįžo!!!! Turbūt įsivaizduojat, kad ji buvo susivėlusi, alkana...Bet be galo apsidžiaugiau, apkabinau ją ir pasakiau: "Nuo šiol tavim rūpinsiuosi labiau!" Dar ilgai mąsčiau, ką ji ten valgė, gėrė ir išvis kaip ji išsilaisvino iš to pavadėlio... Bet netveriu džiaugsmu, kad ji dabar murkia man ant kelių.

Grįžusi Murkita ir jos šeiminkė Vesta-Monika