Pavasaris

Štai koks gražus rytas išaušo!Saulutė tik kaitina mus savo spinduliukais, ir taip norisi į lauką... Šiandien buvo puiki diena. Ji prasidėjo tuo, kad kaip visada pirma atsibudau. Buvo dar tamsoka. Tačiau man tai nerukdė žiūrėti pro langą ir mėgautis gamta. Čiulba paukšteliai, kalasi žolytė, pučia nuostabus vėjukas...Jis taip ir kviečia į lauką. Ryte ir girdėjau jį šnabždant:,,Nika!Ženk pro mūsų karalystės vartus, pasinerk į mano pasaką!Nepasigailėsi!Aš tave atgaivinsiu!Nes aš-pavasarinis vėjas.'' Taip širdis apsalo, kai išgirdau vėjo kalbą...Tik šeimininkai atsibudo, aš jau stoviu ant dviejų kojų įsirėmusi į lango rėmą. Ir kad murkiu, kad murkiu! Kai langas prasivėrė, aš pasijutau tarsi rojuje. Kaip noriu į lauką! Regis, šeimininkai išgirdo mano prašymą. Pririšo mane prie pavadėlio ir išsivedė apžiūrėti gamtos. Kokia aš laiminga buvau! Vaikštau sau išsišiepusi, net šunys man nebaisūs! Po to net į medį įlipau! Turėjau progą apsidairyti iš truputėlį aukščiau.
Viskas, kas turi pradžią, turi, deja, ir pabaigą. Mano nuostabioji diena baigėsi. Vakare sukilo prisiminimai, kaip aš ir žiemą buvau lauke. Snaigės krito ant galvos, o vėjas koks stiprus buvo... Ne tas kaip šiandien. Įdomu, kiek tų vėjų pasaulyje yra?Na, žinot, aš mėgstu pasvajoti. Todėl, kai šeimininkai jau sugulė miegui, aš taip ir pasilikau sėdėti ant lango. Ir koks nuostabus tas metas-pavasaris...