Neįprasti kačių pomėgiai: katinas alpinistas 2

2014 balandžio 15d.
Daugelis girdėjo apie senbernarą Barį – šunį didvyrį, žmonių gelbėtoją. Tuo tarpu katės didvyrių titulais pasigirti negali. Nors... Ten pat, Alpėse, kur sniego lavinų įkalintus žmones kažkada gelbėjo senbernaras Baris, garsenybe tapo ir katinas Tomba –ištikimas alpinistų bendražygis....

Prie Alpių kalnų prigludęs Švarenbacho (Schwarenbach) viešbutis Šveicarijoje gerai žinomas. Ir ne vien dėl įspūdingo šių vietų kraštovaizdžio, bet ir dėl įvairių, su alpinizmu susijusių, istorijų. Viena tokių istorijų – katino Tombos žygiai į kalnus.

Nuo seniausių laikų Švarenbacho perėjoje buvo muitinė. Vėliau čia įsikūrė užvažiuojamasis kiemas, dabar veikia Peterio Stollerio šeimos viešbutis ir restoranas. Čia – keturkojo „alpinisto“ Tombos gimtieji namai.

Ši istorija prasidėjo prieš keletą dešimtmečių, kai žvarbų žiemos vakarą į viešbutį užklydo sustirusi katė, būsimoji Tombos mama. Užklydo ir pasiliko, o 1988 m. vasarą „netikėtai“, kaip dažniausia katėms atsitinka, ji atsivedė žavų rainą kačiuką. Šeimininkai rainiuką pavadino Tomba – garsaus Italijos kalnų slidininko, olimpiečio Alberto Tombos garbei.

Ūgtelėjęs katinas Tomba vis dažniau dingdavo iš kiemo. Iš pradžių šeimininkai jaudinosi ir ieškodavo po Alpių pievas besibastančio augintinio, bet netrukus įsitikino: Tomba visada parsiranda namo. Sveikas ir gyvas! Nėra ko jaudintis: jis puikiai orientuojasi, pažįsta kalnų takelius.

Katinas augo. Jo kelionės darėsi vis ilgesnės, ir žmonės juokavo, kad katiną paviliojo ne pelės, o kalnai.
Taip ir atsitiko: būdamas dešimties mėnesių, su trimis alpinistais jis užkopė į 3453 m viršukalnę, po to – dar aukščiau.
Kai alpinistai sunkiai judėdavo pavojingu ledu, Tomba, išskėtęs savo aštrius nagus, ropšdavosi pirmas. Matyt ne veltui iš visos alpinistų įrangos taip vertinamos yra geros katės (aštri dantyta įranga, tvirtinama prie alpinisto ant batų – Red.). Tombai kačių nereikėjo, jis nesunkiai kabinosi į ledą ir kantriai laukė iš paskos besikabarojančių žmonių. Tik leistis žemyn katinui būdavo sunku, tuomet alpinistai draugiškai lūkuriuodavo komandos nario.

Skeptikai tuo netikėjo. Atsirado sakančių, kad Tomba pamėgo alpinizmą tik todėl, kad pakeliui alpinistų yra sočiai vaišinamas, bet tai nebuvo tiesa. Namuose, šeimininkų viešbutyje, jam visada buvo prieinamas kokybiškas kačių maistas. Tomba visuomet gerai pasistiprindavo prieš viršūnės šturmą. 
Kartą katinas nusprendė palydėti į kalnus jaunavedžių porelę, bet pusiaukelėje netikėtai pakeitė kryptį – iš saugaus ir patogaus tako pasuko link stačios uolų sienos. Smalsumo vedini, paskui katiną pasuko ir jaunavedžiai. Ir netrukus už jų nugarų, pro tą vietą, kur išsuko iš tako, nuūžė sniego lavina.

Apie šiuos ir kitus katino nuotykius galima paskaityti Peterio Stollerio knygoje, ten užrašyti tikri alpinistų liudijimai. Ten rašoma, jog pasklido kalbos, neva Tombos personoje įsikūnijo buvusio kalnų vedlio siela... Negali žinoti. Juk kalnuose – savi įstatymai, savos taisyklės ir savi didvyriai.

Gaila, kad Tomba nugaišo būdamas vos 5 metų – keturkojo alpinisto gyvybė užgeso ne po sniego lavina ar nugarmėjus į bedugnę. Jį pasiglemžė imunodeficito virusas (FIV), panašus į žmonių imunodeficito virusą (ŽIV).

Nuotr. iš Pinterest.com
Patiko straipsnis? Tuomet įvertink jį ar pakomentuok!

(straipsnio reitingas +17)

Skaitykite komentarus 2


reklama