Už ką turėtume padėkoti katėms?
2013 birželio 17d.
Apie kates galima išgirsti
visokių pasakojimų – nuo garbinimo, tarytum jos būtų dievybės, iki
prakeiksmo, tarsi jos būtų piktosios dvasios. Žmonės prisijaukino kates
gerokai vėliau nei šunis. Tiesa, žodis prisijaukino čia nelabai tinka –
tai jos teikėsi su mumis susidraugauti. Iki galo savo paslapčių
neatskleisdamos, katės įsileido mus į savo gyvenimą. Pabrėžtinai
savarankiškos, dažnai – užsispyrusios, jos elgiasi taip, tarsi mes
būtume prasikaltę. Būdami be kaltės „kalti“, vis dėlto už daug ką turime
joms padėkoti...
Nobelio premijos laureatas danų fizikas Niels
Ryberg Finsenas už laiku pakištą genialią mintį tikrai liko dėkingas
paprastam kiemo katinui, kuris mėgo šildytis ant gretimo namo stogo.
Kartą mokslininkas atkreipė dėmesį, kaip gudriai elgiasi ant stogo
užsiropštęs kiemo murklys: vos priartėja šešėlis, jis pasislenka į
saulės apšviestą plotą. Užsimerkia, atsipalaiduoja ir vėl snaudžia.
Katino „saulės vonios“ kartojosi keletą dienų, kol N. Finsenui šovė
mintis: ultravioletiniams spinduliams būdingas didelis biologinis ir
cheminis aktyvumas! Išeitų, kad spinduliai ne tik šildo murklį, bet ir
stiprina jo organizmą. Vėlesni mokslininko tyrimai parodė, kad
ultravioletiniai spinduliai išties skatina augimą, naikina ligas
sukeliančias bakterijas. Nedideli šių spindulių kiekiai (Finzeno lempa)
šiandien taikomi įvairioms ligoms gydyti.
Kitas pavyzdys.
Prancūzų mokslininkas Bernaras Kurtua mėgdavo pusryčiauti savo kabinete
drauge su katinu. Tačiau pūkuotas išdykėlis kartą stryktelėjo nuo
šeimininko pečių ir sukūlė keletą mėgintuvėlių. Viskas išsiliejo,
prasidėjo cheminė reakcija ir virš stalo pakilo violetinių garų debesis.
Garams išsisklaidžius, katino pėdos buvo seniai ataušusios, o
mokslininkas pastebėjo keistus violetinius kristalus. Tai buvo jodas –
nauja, dar nežinoma medžiaga. Kas žino, kiek šioje istorijoje tiesos,
tačiau pats B.Kurtua mėgo pasakoti, kaip drauge su katinu kūrė jodą.
Kadangi jodo garai turi ryškų violetinį atspalvį, ši savybė nulėmė ir
naujos medžiagos pavadinimą: graikiškai ioeides – mėlynas kaip žibuoklė.
O
štai kitas pavyzdys, įrodantis, jog meilė katėms skatina išradimus
pačių kačių naudai. Anglų fizikas Izaokas Niutonas buvo didelis kačių
gerbėjas. Manoma, kad būtent jis sukūrė vadinamąją automatinę
landą. Tai nutiko mokslininkui užsiėmus šviesos savybių tyrinėjimais:
sero Niutono dienos bėgo palinkus ties formulėmis, kai tuo tarpu
augintinė įkyriai miaukė už durų ir veržėsi į kabinetą. Laikyti atvirų
durų jis negalėjo – papildomas šviesos šaltinis trukdė eksperimentams,
tačiau katės miaukimas buvo išgirstas (čia tik šunų balsas į dangų
neina). Taigi durų apačioje buvo išpjauta nedidelė anga ir uždengta
juodu standžiu audeklu. Nuo tada rainoji galėjo laisvai lankytis
šeimininko kabinete.
Ir dar pora pavyzdžių. Turbūt esate girdėję, kad
kačių šeimininkai gyvena 4-5 metus ilgiau nei tie, kurie vengia „ūsuotų
daktarų“. Glostant katę sureguliuojamas širdies darbas, normalizuojasi
kraujospūdis, sumažėja nervinė įtampa, aprimsta sąnarių, galvos
skausmai, pagerėja miegas, lengviau gydomi įvairūs vidiniai uždegimai.
Šalia katės ramiau ir saugiau jaučiasi netgi stiprią psichikos negalią
turintieji. Kaip katės gydo ir kaip diagnozuoja žmonių ligas, sunku
pasakyti.
Galima tuo netikėti, bet... leiskite taikiai nusiteikusiai
katei prisiartinti prie jūsų. Prisiglausti, paliesti jus letena,
lyžtelėti ranką aštriu liežuviu. Ką jaučiate? Galbūt pajutote
užplūstančią vidinę ramybę, keistą šilumą krūtinėje. Švelnus, vos
girdimas murkimas tarsi sugėrė jūsų nerimą, sumažėjo įtampa ir kažkur
dingo nuovargis. Įsivyravo harmonija. Ką gi, puiku, už visa tai belieka
padėkoti savo katei.
Skaitykite komentarus 1