Visų pirma noriu atsiprašyti visų, kuriems sugadinsiu nuotaiką. Ji, patikėkite, istoriją perskaičius, tikrai suges. O mes vis dėlto apie tai nerašyti negalime. Nes slepiantis nuo žiaurumo, sukišus galvą į smėlį, jis niekur nedingsta. Galvą ištrauksi – jis vis dar šalia.

Kuo daugiau žmonių žinos, kokie baisūs dalykai dedasi visai šalia mūsų, tuo, galbūt, didės postūmis kažką daryti. Ne vien linguoti galvomis, bet žiaurumą matyti, rasti ir, galimybei atsiradus, sustabdyti. Ir svarbiausia – nebijoti konfrontuoti su juo, nes žiaurumas – bailus. Silpną niekam pasiskųsti negalintį padarą skriausti gali tik visiškas bailys, drebantis prieš jam lygų ar už jį stipresnį.

Taigi pradedame istoriją apie katę ir katiną. Pirmąją – dėl žmogaus žiaurumo netekusią kojelės. Antrąjį – išplikytomis akutėmis jau besižvalgantį po žaliąsias medumi kvepiančias Vaivorykštės šalies pievas.

Vieną pusiaudienį pas Kaune, Raudondvario plente, gyvenantį p. Joną užsuko kaimynas. Šį kartą ne arbatos išgerti ar kitų kaimynų reikalus aptarti. Atsinešė lauktuvių – tik, deja, ne žmonos pyrago „šmotą“ ar konjako butelaitį pasmaguriauti. Lauktuvės buvo gyvos ir pačios pasiprašė į p. Jono kaimyno namus – savo kenčiamu skausmu ir neviltimi.

O buvo taip. Vieną vakarą kaimynas su savo šunimi išėjo pasivaikščioti Nemuno pakrančių linkui. Beeidamas pro netoliese pamiškėje įsikūrusią kebabinę, šalimais esančiuose krūmuose pamatė spąstus. Na, tokius, kurie susminga į netyčia ant jų užlipusio miško gyvūnėlio galūnes. Tik šįkart juose nebuvo nei kiaunės, nei zuikio. Dveji spąstai įsikirto į dviejų, matyt, prie kebabinės maisto ieškoti atėjusių kačių letenėles. Viena katė jau buvo mirusi – matyt, tiesiog lėtai nukraujavo besiraitydama milžiniškame skausme. Antrosios galūnė nukentėjo šiek tiek mažiau, todėl gyvūnas dar buvo gyvas, kniaukė ir, kaip mokėjo, taip maldavo pagalbos.

Nežinia, kiek laiko padaras, nusikaltęs tik tuo, kad išgyventi bandydamas ieškojo maisto, praleido spąstuose, tačiau nuo tabaluojančios sumaitotos galūnės jau ėjo dvėselienos kvapas.Kaimynas atplėšė spąstus ir ją išlaisvino. Atnešė p. Jonui, nes pats augina kates neypatingai mėgstantį šunį. Nežinia, kiek laiko padaras, nusikaltęs tik tuo, kad išgyventi bandydamas ieškojo maisto, praleido spąstuose, tačiau nuo tabaluojančios sumaitotos galūnės jau ėjo dvėselienos kvapas. O katytės būta meilios. Net vilkdama pūvančią kojelę, ji murkė ir stengėsi prisiglausti prie šalia esančio žmogaus. Kažin, ar būtų taip padaras elgęsis, jei būtų žinojęs, kad toks pats dvikojis ir pastatė bei krūmuose paslėpė aparatą, kurio veikimo principas yra nesuvokiamai žiaurus. Pelėkautai bent jau iš karto vienu smūgiu užmuša į juos pakliuvusią pelę. Šiuo atveju gyvūnas su į koją iki kaulo įsmigusiais geležiniais dantimis turi kankintis tol, kol „gerbiamasis medžiotojas“ teiksis pasirodyti ir nutraukti jo kančias.

P. Jonas nei gydyti, nei pas save pasilikti katytės galimybių neturėjo, todėl mes, savanoriška gyvūnų globos organizacija „Lesė“, paėmėme ją savo globon. Nuvežus gyvūną pas veterinarą, paaiškėjo, kad galūnės išgelbėti nėra jokios vilties. Nukirsti visi nervai, kaulas, raumenys, kraujagyslės, kabantis jos gabalas jau net apdžiūvęs. Vienintelė išeitis – gangrenos amputacija. Kojelę amputavo ties pirmu sąnariu šalia nukirtimo, odą užvelkant ant likusios bigės. Kartu katytė ir sterilizuota. Operacijai ir pooperaciniam gydymui palikta stacionare, mažoji invalidukė stebino darbuotojus savo draugiškumu. Nuo patirtos kančios ji nesulaukėjo ir ieškojo bet kokios galimybės pabendrauti, „pamurkauti“, parodyti, kokia ji gera, miela ir dėkinga. Besiremdama savo bigele ji šlubčiojo po kliniką ieškodama bet ko, kam galėtų parodyti savo švelnumą. Nukirtę net kaulą, spąstai nesugebėjo nukirsti gyvūno tikėjimo žmonių geranoriškumu.

O dabar apie Šilainių katinuką. Į mus kreipėsi šoko ištikta p. Birutė, gyvenanti netoli vet. klinikos „Kaivana“ ir besirūpinanti aplinkinėmis benamėmis katėmis. Savo kiemą ji įvardijo kaip gana draugišką ir palankiai beglobiams nusiteikusį. Ir vis dėlto tarp normalių žmonių ten gyvena kažkas dvasiškai išsigimęs, nes tą rytą išėjusi šerti savo globotinių, p. Birutė vietoj vieno savo mylimo kieminio katinuko pamatė drebulio purtomą kažkuo sulipusią masę, kuri nebeturėjo net akių. Susisiekusi su mumis, moteris pati su tuo, kas liko iš buvusio sveiko katino, nulėkė į „Kaivanos“ kliniką. Ten paaiškėjo, kad gyvūnas apipiltas kažkokiais chemikalais, kurie ne tik nuplikino visą jo snukelio ir kūno odą, bet ir tikrąja to žodžio prasme išėdė jam akis. Tai gana lengvai galima padaryti su, pvz., sieros rūgštimi, kuri, tik patekusi ant žmogaus ar gyvūno odos, sukelia gilius cheminius nudegimus ir žaibiškai naikina jos paviršių. Apie patiriamą protu nesuvokiamą skausmą, ko gero, kalbėti nereikia.

Graudesnio vaizdo turbūt nebebuvo įmanoma ir įsivaizduoti. Vėlesnis skrodimas parodė, kad į ausies kanalą patekę chemikalai sukėlė ūminį vidinės ausies uždegimą, kuris perėjo į pūlinį ir visiškai sutrikdė gyvūno koordinaciją. Bandydamas atsisėsti ar atsiguli, jis versdavosi kūlio, bandydamas eiti, sverdėdavo į šalis ir daužėsi į narvo sienas. Ir vis tiek katinėlis vos ne šliaužte šliaužė prie prisiartinusio žmogaus, kentėdamas didžiulį skausmą murkė ir bandė glaustytis, jei tik glaustymusi galima pavadinti tą blaškymąsi po narvą, mėtymąsi į šalis, kritimą, stojimąsi, vėl kritimą, šliaužimą – kad tik arčiau to, kuris, galbūt paglostys.

Jisai, ko gero, kaip ir jūs rytais išvažiuoja į darbą, statosi automobilį kieme, kalbasi su kaimynais, net galbūt kasdien sveikinasi ir su jumis. O po darbų gali ant gyvo padaro supilti puskibirį chemikalų ir stebėti, kaip gyvūnas raitosi iš skausmo.Katinėlį užmigdėme. Jam buvo operuotos akys, ir pašalinti jų likučiai, leidžiami antibiotikai, vitaminai, dideli ir nuolatiniai nuskausminamųjų kiekiai, p. Birutė jam netgi surado namus, tačiau tapo aišku, kad išgydyti jo nebeįmanoma. Veterinarai konstatavo dar ir stiprų ir ūmiai išplitusį žarnyno uždegimą, kurio staigų proveržį, matyt, paskatino viso organizmo apnuodijimas per odą patekusiomis cheminėmis medžiagomis. Atkurti koordinacijos taip pat buvo neįmanoma. Pridėjus prie viso to nuolatinį gyvūno kenčiamą skausmą, kurį vaistai galėjo tik prigesinti, bet ne visiškai numalšinti, supratome, kad vienintelė tikra pagalba šiuo atveju – humanišku būdu nutraukti gyvūno kančias.

Graudi ironija: kaip parodė skrodimas, katinėlis turėjo įgimtą širdies ydą, todėl jo gyvenimo laikrodis ir taip tiksėjo daug greičiau negu kitų likimo brolių. Vieną dieną širdelė būtų tiesiog pati sustojus ir gyvūnas ramiai iškeliavęs į anapusinį pasaulį. Vietoj šio oraus jam Gamtos numatyto pasitraukimo jis mirė išėstomis akimis, nebesugebėdamas tiesiai žengti nė vieno žingsnio, kentėdamas nežmonišką skausmą. Ir tai, ko gero, tik dėl to, kad kažkam iš kieme gyvenančių dvikojų nepatiko kaimynystė su ir taip likimo nuskriaustu ir bandančiu išlikti padaru.

Kaltas tik tuo, kad buvo. Negana to, ne šiaip užmuštas – kažkas jam lėmė daug baisesnę baigtį. O juk jei jau taip reikėjo atimti gyvybę, tai galėjo bent staigiai tai padaryti – bent savo žudyme, jei ne gyvenime, pabūti gailestingas. Kodėl? Ar ranka, pakilus su chemikalų buteliu, būtų sudrebėjusi, sugniaužus lazdą ar akmenį? Ar norėta sulaukti tęsinio ir pasimėgauti vaizdu – išsišiepti kaskart, drebulio purtomam ir svyruojančiam gyvūnui prašliaužus gimtojo kiemo pakrūmėmis?

Ponia Birute, būkite atsargi. Jūsų kieme gyvena dvasinę negalią turintis žmogus. Jisai, ko gero, kaip ir jūs rytais išvažiuoja į darbą, statosi automobilį kieme, kalbasi su kaimynais, net galbūt kasdien sveikinasi ir su jumis. O po darbų gali ant gyvo padaro supilti puskibirį chemikalų ir stebėti, kaip gyvūnas raitosi iš skausmo. Ar norėtumėte prasilenkti su tokiu žmogum tamsioje laiptinėje?

Vargu ar pavyks išsiaiškinti sadisto tapatybę. Daugiaaukščių namų kiemų šaltis ir tamsa jiems gera priedanga. Pranykdami tarp automobiliais nustatytų šaligatvių, tuščių pritemdytų laiptinių ir „dėžutinio“ gyvenimo susierzinimo ir nevilties, jie gali sėkmingai pildyti savo „pašaukimą“. O štai, spąstų dėjiko asmenybę išsiaiškinti visgi šansų yra. Šios istorijos veiksmas vyksta gyvenamųjų namų rajone, kur visi vieni kitus pažįsta ir dažnai su smalsiu malonumu stebi kaimynų veiklą.

Todėl mes bandysime išsiaiškinti, kas juos ir kodėl statė, ir kviečiame jus laukti istorijos tęsinio. Be pėdutės likusios katytės globėja gyvena minėtame rajone ir, pasinaudodama šia palankia aplinkybe, bandys šią istoriją tirti toliau. Taip pat labai prašome visus, ką nors žinančius, netylėti ir padėti mums. Aplinkiniai gyventojai žino, kaip spąstai atsirado toje vietoje, tačiau vengia tai pasakoti. Labai prašome mus, kad ir anonimiškai, informuoti apie tai – bet kokia informacija labai praverstų. Prašome netylėti jei ne dėl atjautos, pasipiktinimo žiaurumu ir sąmoningumo, tai bent dėl savanaudiškų paskatų – juk į nelegaliai dedamus spąstus gali įlipti ir jūsų pačių augintinis, o gal net ir į pamiškę atklydęs vaikas. Jeigu ką nors žinote, parašykite laišką el. pašto adresu kaunas@lese.lt arba paskambinkite telefonu 8 674 83072.

O pabaigai – dar kartą – žmonės, nebijokite žiaurumo – jis jūsų bijo labiau. Kankintojai dreba prieš stipresnes asmenybes, bijo griežto atsako, teisėtvarkos organų įsikišimo. Ir kankina silpnesnį, nes kinkos dreba ranką prieš stiprų pakelti, o ant kažko juk reikia išlieti savo pagiežą, vidinę negalią ir neapykantą. Paprastai blogi darbai skamba garsiai, o geri daromi tyliai. Tačiau yra gyvenime tokių situacijų, kada ir gerumas turi būti griežtas, garsus, kovingas ir piestu stotis prieš neteisybę ir žiaurumą. Nepraeikime baisėdamiesi pro juos, raskime jėgų savy aiškintis kaltininkus, skelbti apie juos rėkte ir daryti viską mūsų galioje, kad tai daugiau nebepasikartotų. Juk niekas, be mūsų, jų daugiau neapgins.

Šaltinis 15min.lt