Bone
Mice
Rašinių konkursas
Sveiki Mice nariai,
Čia rašysime rašinius ir už juos balsuosime, prašau šitoje temoje nediskutuoti.
Diskutuoti galite čia http://www.mice.lt/mice-klubai/Zaidimu1/Konkursai/Rasinio-konkurso-diskutavimas-ir-aptarimas/ Rašinius rašome kiekviena savaite.
Sekmės visiems!
1. "Ypatingas bruožas" - laimėjo Adia
2. "Mano pati gražiausia ir laimingiausia katiniško gyvenimo diena" - laimėjo MARKIZAS5
3. "Mano katytės/ėlio gimtadienio šventė" - laimėjo Svajoklytė
4. "Baisiausia išdaiga, kurią esu iškrėtęs(usi)" - laimėjo Martuze
5. "Skausmas" - laimėjo martuze, adia, pilkoji, markizas5, zydroji
6. "Mano pirmoji kelionė"- laimėjo adia
7. ''Vieną gražią dieną,kai mano šeimininkė(-as,-ai..)buvo išvykusi,aš nusprendžiau..." - laimėjo Zydroji
8. "Šeimininkės daiktas" - Markizas5
9. "Mano smalsumas vos nepražudė manęs" - Smilėja
10. "Mano linksmiausios Kalėdos" - Martuzė
11. "Vienas namuose aš darau ką noriu" - Rytuliukas
12. "Metų apžvalga" - Markizas5, Martuze
13. "Aš liūdžiu, kai mano šeimininkė" - Pilkoji
14. "Meilė ir prisirišimas"-MARKIZAS5
15.-"Mano katytės/io prisirišimas ir draugystė prie kito gyvūnėlio"- Zydroji
16.-"Mano šeimininkė/as visada šalia, kai man liūdna"- Pilkoji
17.-"Mano atsiradimo istorija pas šeimininkus"-Markizas5
18.-"Kalėdos..kaip ruošiuosiu sutikti ir praleisti šią nuostabią šventę"- Irmavila
19.-"Mano vardo atsiradimo istorija"- Martuzė
20.-"Mano kelionė pas veterinarą"-
Rašom nuo vasario 8 iki kovo 1
Balsuojam nuo kovo 2 iki kovo 5
Temos kuratorė Martuzė
Čia rašysime rašinius ir už juos balsuosime, prašau šitoje temoje nediskutuoti.
Diskutuoti galite čia http://www.mice.lt/mice-klubai/Zaidimu1/Konkursai/Rasinio-konkurso-diskutavimas-ir-aptarimas/ Rašinius rašome kiekviena savaite.
Sekmės visiems!
1. "Ypatingas bruožas" - laimėjo Adia
2. "Mano pati gražiausia ir laimingiausia katiniško gyvenimo diena" - laimėjo MARKIZAS5
3. "Mano katytės/ėlio gimtadienio šventė" - laimėjo Svajoklytė
4. "Baisiausia išdaiga, kurią esu iškrėtęs(usi)" - laimėjo Martuze
5. "Skausmas" - laimėjo martuze, adia, pilkoji, markizas5, zydroji
6. "Mano pirmoji kelionė"- laimėjo adia
7. ''Vieną gražią dieną,kai mano šeimininkė(-as,-ai..)buvo išvykusi,aš nusprendžiau..." - laimėjo Zydroji
8. "Šeimininkės daiktas" - Markizas5
9. "Mano smalsumas vos nepražudė manęs" - Smilėja
10. "Mano linksmiausios Kalėdos" - Martuzė
11. "Vienas namuose aš darau ką noriu" - Rytuliukas
12. "Metų apžvalga" - Markizas5, Martuze
13. "Aš liūdžiu, kai mano šeimininkė" - Pilkoji
14. "Meilė ir prisirišimas"-MARKIZAS5
15.-"Mano katytės/io prisirišimas ir draugystė prie kito gyvūnėlio"- Zydroji
16.-"Mano šeimininkė/as visada šalia, kai man liūdna"- Pilkoji
17.-"Mano atsiradimo istorija pas šeimininkus"-Markizas5
18.-"Kalėdos..kaip ruošiuosiu sutikti ir praleisti šią nuostabią šventę"- Irmavila
19.-"Mano vardo atsiradimo istorija"- Martuzė
20.-"Mano kelionė pas veterinarą"-
Rašom nuo vasario 8 iki kovo 1
Balsuojam nuo kovo 2 iki kovo 5
Temos kuratorė Martuzė
2014-02-28 19:56:52
Gaila , kad mažai dalyvaujančių... aš labai neturiu laiko, dirbu namie daug, ir dar sergu, tai kad konkursus man teks atidėti, .....
2014-04-07 18:14:08
adia, kaip norit jus... del manes galim pratesti...
2014-04-07 17:25:30
Gal dar suspejau i nuvaziuojanti traukini.. 
Smileja,nenoretum pratesti..?gal dar kas susigundys parasyti 
smileja :
>BALSUOJAM
Smileja,nenoretum pratesti..?gal dar kas susigundys parasyti smileja :
>BALSUOJAM
2014-04-07 17:13:38
Aš Pūkis.Dabar jau didelis ir gudrus berniukas.O kadaise aš buvau mažas,baikštus žiopliukas..ir mano pirmoji kelionė buvo iš po mašinos kapoto į mano šeimininkių namus.Iš kur,ir kaip aš ten atsiradau,tikrai,prisipažinsiu-nepamenu..man buvo,kaip šeimininkės spėjo,gal kokie trys mėnesiukai..o gal šiek tiek ir mažiau,ar daugiau..bet mano akytes dar buvo nelabai aiškios spalvos-tokios melsvai žalsvos..o dabar tai jau garantuotai-ryškiai žaliosTai va..verkiau,gatvės vaikų žodžiais tariant,aš po tuo mašinos kapotu tris dieneles..jau buvo spalio pabaiga,artėjo šalčiai..bet man labai pasisekė,nes trečią dieną mano verkimą išgirdo mano šeimininkė,grįždama iš darbo..Priėjo ji prie mašinos,visokiais meiliais balsais šaukė,bet aš gi mažas ir žioplas-nelįsiu aš iš po mašinos,nepažistu aš jūsų,geriau jau verksiu toliau..Bet šeimininkės būta taip pat užsispyrusios-ėjo ji keletą kartų per dieną,nešė man konservėlius,visokiais balsais viliojo,bet aš gi vyras,negi taip lengvai pasiduosiu..šeimininkė nerimavo,nes ir šąlo,ir temo jau..o aš iš ten nė krust..tačiau atsitiko toks dalykas,kad visai netikėtai prie mašinos atsirado jaunų žmonių pora,kurie ir buvo tos mašinos savininkai..šeimininkė puolė aiškinti,kad tik tie jaunuoliai nepultų važiuoti,nes jų mašinos teritorijoje esu apsigyvenęs aš-mažasis Pūkis..Bet žmonės pasitaikė geri ir supratingivyriškis tik įlipo į mašiną ir užvedė motorą,o jaunoji moteris jau tykojo manęs ir kai aš įsigandęs jau puoliau bėgti-tik capt-tvirtai sugavo mane ir perdavė į mano šeimininkės glėbį,po šilta striuke,kur aš per akimirką pasijutau be galo saugus ir laimingaskelios minutės kelionės į namus..bet pačios maloniausios mano gyvenime..kokia saldi kelionė ir koks saldus gyvenimas manęs laukia 
2014-04-07 17:12:19
BALSUOJAM
2014-04-07 13:35:42
Mano pirmoji kelionė
Aš katinas Dinukas...gimiau Vilniuje,škotukų veislyne Bellus Felis...Vadoje buvome keturi aš ir mano brolis ir dar dvi sesytes..tik aš vienas gimiau nulėpausiu ,kiti buvo stačiausiai..Mano tėvas vardu Alfonso -nulėpausis , o mama Afrodita -stačiausė...Mano tėvai labai kilmingi ,apvažiavę visą pasaulį ,bet aš ne apie tai... Veislyne buvo labai smagu ,mes turėjom auklytę,ji mus maitino ,šukavo ,žaidė su mumis...Man jau buvo 3 mėn..kaip pas mus užsuko jaunas aukštas vyras ,ilgai šnekejo su šeimininke ir parodė į mane.Aš apmiriau..paėmė mane įdėjo į bokselį ,dar pridėjo tam vyrui maistelio..Viso mažyli ,pasakė..
Mane nunešė į mašiną ,padėjo ant sėdynės,ten buvo du vaikai ,jiems aš labai rūpėjau ,bet vyriškis neleido prie manęs listi.Kelionė buvo labai ilga,važiavom ,kol sutemo...pagaliau mašina sustojo ir mane jauna šeima paėme ir nunesė į namą ,lipo aukštai...Atsidarė durys ir moteris mus įleido.Jaunas vyras ,sako ,čia dovanų.Ta dovana buvau aš..Paėme mane ant rankų ,aš tilpau į delną...koks gražuolis,džiaugėsi ji...Svečiai išėjo.mane paleido po kambarį pavaikščioti..Buvo labai nedrasu,viskas svetima..nėra nei auklytės ,nei mano broliuko ir sesučių,labai nuliūdau ,įlindau į giliausią kampą ir neišlindau ilgai..Mane surado nešiojo,supavo,bet man taip baisu ,taip baisu..Naktis buvo siaubinga ,praleidau kampe ,nieko nevalgiau,labai atsidavė kažkokio katino kvapu ...
Bet ėjo dienos,nauja šeimininkė truputi pralinksmejo,nešiojo mane mylavo,davė valgyti...supratau,kad mane myli...pamažu apsipratau...
Dabar man jau 3 metai,aš pats laimingiausias ir mylimiausias katinas,esu mylimas ,sotus ir laimingas....miau....
P S.nuotraukose mano mama ,mano šeima ir aš dar mažas...(nuotraukos iš veislyno).
Aš katinas Dinukas...gimiau Vilniuje,škotukų veislyne Bellus Felis...Vadoje buvome keturi aš ir mano brolis ir dar dvi sesytes..tik aš vienas gimiau nulėpausiu ,kiti buvo stačiausiai..Mano tėvas vardu Alfonso -nulėpausis , o mama Afrodita -stačiausė...Mano tėvai labai kilmingi ,apvažiavę visą pasaulį ,bet aš ne apie tai... Veislyne buvo labai smagu ,mes turėjom auklytę,ji mus maitino ,šukavo ,žaidė su mumis...Man jau buvo 3 mėn..kaip pas mus užsuko jaunas aukštas vyras ,ilgai šnekejo su šeimininke ir parodė į mane.Aš apmiriau..paėmė mane įdėjo į bokselį ,dar pridėjo tam vyrui maistelio..Viso mažyli ,pasakė..
Mane nunešė į mašiną ,padėjo ant sėdynės,ten buvo du vaikai ,jiems aš labai rūpėjau ,bet vyriškis neleido prie manęs listi.Kelionė buvo labai ilga,važiavom ,kol sutemo...pagaliau mašina sustojo ir mane jauna šeima paėme ir nunesė į namą ,lipo aukštai...Atsidarė durys ir moteris mus įleido.Jaunas vyras ,sako ,čia dovanų.Ta dovana buvau aš..Paėme mane ant rankų ,aš tilpau į delną...koks gražuolis,džiaugėsi ji...Svečiai išėjo.mane paleido po kambarį pavaikščioti..Buvo labai nedrasu,viskas svetima..nėra nei auklytės ,nei mano broliuko ir sesučių,labai nuliūdau ,įlindau į giliausią kampą ir neišlindau ilgai..Mane surado nešiojo,supavo,bet man taip baisu ,taip baisu..Naktis buvo siaubinga ,praleidau kampe ,nieko nevalgiau,labai atsidavė kažkokio katino kvapu ...
Bet ėjo dienos,nauja šeimininkė truputi pralinksmejo,nešiojo mane mylavo,davė valgyti...supratau,kad mane myli...pamažu apsipratau...
Dabar man jau 3 metai,aš pats laimingiausias ir mylimiausias katinas,esu mylimas ,sotus ir laimingas....miau....
P S.nuotraukose mano mama ,mano šeima ir aš dar mažas...(nuotraukos iš veislyno).
2014-04-05 17:52:17, pakeista: 2014-04-06 10:29:56
Sveiki,kaip jau visi žinote,aš vadinuosi MARTA. Tokį vardą gavau patekusi į "Katino svajonė" globos namučius, tokį man paliko ir mano naujieji šeimininkai...
Taigi,trupučiukas mano patekimo į naujus namus ir mano KELIONĖS į juos... istorijos...
Kada tiksliai gimiau ,tik spėjama...buvau apie 10 mėn. Gimiau kažkur Jurbarke,ir mane mažutę su broliuku ir draugais pamatė žmonės, kurie gaudo mus, benamius kačiukus,ir veža arba mirčiai arba geresniam gyvenimui...Taip mūsų pagailo jiems, matyt buvome gražūs,ir atvežė mus į Kauną "Katino svajonės "globos namučius...Vat kaip galvoju čia ir buvo mano pirma kelionė...bet apie ją niekas nežino...sugavo...ir atvežė...O čia mūsų buvo daug,mes turėjome ir guoliukus,ir maistelio, o svarbiausia buvome tarp draugų...
Taip ir augau aš...mane labai mylėjo viena mergina, sakydavo,kad aš jos numylėtinė...vieną dieną atvažiavo tokie žmonės ,įdėjo mane į dėžę ir išsivežė...pasislėpiau aš nuo jų,nenorėjau būti atskirta nuo savo draugų,brolio(jis labai panašus į mane buvo,dabar jau jis a.a.)...jie mane kalbino,davė valgyti,bet aš užsispyriau ir paskelbiau streiką...na ir ką,už dviejų dienų jie mane atidavė atgal į globos namus...neturėjo jie kantrybės su manimi...
Ir štai atėjo ta diena, kai į mūsų kambarį įėjo DU ŽMONĖS,vyras ir moteris ,ir pašaukė iš karto mane vardu ...aš išsigandau iš kur jie žino mano vardą???? ir pasislėpiau, jaučiau kažką negero...mane pamaitint norėjo dar, valė ausis ir įdėjo... į bokselį (bijojo,kad aš nepabėgčiau)...pagalvojau VISKAS,PAGROBĖ...sutvarkė dokumentus,rašė kažką...bet ta moteris labai ŠVELNIAI,KAIP NIEKADA... man glostė nosytę,pakakliuką,o tai aš labai mėgstu...
Atsisveikinau su savo draugais,murkiau,dejavau,su savanorėmis... ir mane vežė toli...iki Kuršėnų...Visą kelią ji mane glostė, kalbino, aš jaučiausi laiminga, bet vis dar nesuvokiau...kur mane veža?...ar gali būti kad aš būsiu mylima...juk niekas manęs nemylėjo, išskyrus savanorę Vilmutę...Ir štai namai,butas...o čia dar siurprizas- jauna panelė, kuri mane paėmė į glėbį ir labai labai glostė,mylavo...buvau išsigandusi,bet sėdėjau rami...paskui pasislėpiau...surado mane...labai norėjo,kad aš valgyčiau,bet aš bijojau ,nevalgiau visą parą...bet paskui pamačiau,kad nėra taip blogai,kaip galvojau...myli, valgyt duoda skaniai, lovytę savo turėsiu...draskyklę, na ir dar užuodžiau katinėlio- kaip sužinojau, savo buvusio brolio Markizo- kvapus...
Apie savaitę buvau labai baikšti,bet su šeimininkų gerumu, pradėjau drąsėti... lipau kur man patinka,įsitaisau lovose, vaikščiojau palange,lipau ant spintos...mačiau, kad laaaabai geras laukė manęs gyvenimas...o jie labai noėjo i mane pamyluoti ant rankų...aš nedrįsau ,bet pagalvojau,kad priprasiu...pasiglausčiau jau apie kojas,norėjau ,kad pakasinėtų smakriuką...pamylau aš juos,bet dar nedrįsau...nemokėjau parodyti savo meilės ,juk nebuvau pratusi, kad mane kas nešiotų...myluotų...
Vat tokia buvo mano buvusios našlaitėlės PIRMOJI MANO NUOSTABI KELIONĖ į mano( dabar jau tikrai mano) namučius, kur jau greitai metai mano gyvenimas tapo laimingas ir mylimas , ir kur aš esu užtikrinta ,kad manęs, niekam neatiduos... ir beje už pusės metų mano gerieji šeimininkai priglaudė man dar ir sesę Stellą ak kaip mums gera
Tokį vardą gavau patekusi į "Katino svajonė" globos namučius, tokį man paliko ir mano naujieji šeimininkai...Taigi,trupučiukas mano patekimo į naujus namus ir mano KELIONĖS į juos... istorijos...
Kada tiksliai gimiau ,tik spėjama...buvau apie 10 mėn. Gimiau kažkur Jurbarke,ir mane mažutę su broliuku ir draugais pamatė žmonės, kurie gaudo mus, benamius kačiukus,ir veža arba mirčiai arba geresniam gyvenimui...Taip mūsų pagailo jiems, matyt buvome gražūs,ir atvežė mus į Kauną "Katino svajonės "globos namučius...Vat kaip galvoju čia ir buvo mano pirma kelionė...bet apie ją niekas nežino...sugavo...ir atvežė...O čia mūsų buvo daug,mes turėjome ir guoliukus,ir maistelio, o svarbiausia buvome tarp draugų...
Taip ir augau aš...mane labai mylėjo viena mergina, sakydavo,kad aš jos numylėtinė...vieną dieną atvažiavo tokie žmonės ,įdėjo mane į dėžę ir išsivežė...pasislėpiau aš nuo jų,nenorėjau būti atskirta nuo savo draugų,brolio(jis labai panašus į mane buvo,dabar jau jis a.a.)...jie mane kalbino,davė valgyti,bet aš užsispyriau ir paskelbiau streiką...na ir ką,už dviejų dienų jie mane atidavė atgal į globos namus...neturėjo jie kantrybės su manimi...
Ir štai atėjo ta diena, kai į mūsų kambarį įėjo DU ŽMONĖS,vyras ir moteris ,ir pašaukė iš karto mane vardu ...aš išsigandau iš kur jie žino mano vardą???? ir pasislėpiau, jaučiau kažką negero...mane pamaitint norėjo dar, valė ausis ir įdėjo... į bokselį (bijojo,kad aš nepabėgčiau)...pagalvojau VISKAS,PAGROBĖ...sutvarkė dokumentus,rašė kažką...bet ta moteris labai ŠVELNIAI,KAIP NIEKADA... man glostė nosytę,pakakliuką,o tai aš labai mėgstu...
Atsisveikinau su savo draugais,murkiau,dejavau,su savanorėmis... ir mane vežė toli...iki Kuršėnų...Visą kelią ji mane glostė, kalbino, aš jaučiausi laiminga, bet vis dar nesuvokiau...kur mane veža?...ar gali būti kad aš būsiu mylima...juk niekas manęs nemylėjo, išskyrus savanorę Vilmutę...Ir štai namai,butas...o čia dar siurprizas- jauna panelė, kuri mane paėmė į glėbį ir labai labai glostė,mylavo...buvau išsigandusi,bet sėdėjau rami...paskui pasislėpiau...surado mane...labai norėjo,kad aš valgyčiau,bet aš bijojau ,nevalgiau visą parą...bet paskui pamačiau,kad nėra taip blogai,kaip galvojau...myli, valgyt duoda skaniai, lovytę savo turėsiu...draskyklę, na ir dar užuodžiau katinėlio- kaip sužinojau, savo buvusio brolio Markizo- kvapus...
Apie savaitę buvau labai baikšti,bet su šeimininkų gerumu, pradėjau drąsėti... lipau kur man patinka,įsitaisau lovose, vaikščiojau palange,lipau ant spintos...mačiau, kad laaaabai geras laukė manęs gyvenimas...o jie labai noėjo i mane pamyluoti ant rankų...aš nedrįsau ,bet pagalvojau,kad priprasiu...pasiglausčiau jau apie kojas,norėjau ,kad pakasinėtų smakriuką...pamylau aš juos,bet dar nedrįsau...nemokėjau parodyti savo meilės ,juk nebuvau pratusi, kad mane kas nešiotų...myluotų...
Vat tokia buvo mano buvusios našlaitėlės PIRMOJI MANO NUOSTABI KELIONĖ į mano( dabar jau tikrai mano) namučius, kur jau greitai metai mano gyvenimas tapo laimingas ir mylimas , ir kur aš esu užtikrinta ,kad manęs, niekam neatiduos...
ir beje už pusės metų mano gerieji šeimininkai priglaudė man dar ir sesę Stellą ak kaip mums gera 
2014-04-02 21:21:50, pakeista: 2014-04-02 21:28:24
Pirmoji Pumos kelione.
Papasakosiu apie kelione pas savo seimininke.Pas ka as augau pries tai -nepamenu.Ka as tokio blogo padariau,kad mane mazyte paliko gatveje -neprisimenu.Pamenu,kad mano guolis buvo po didelio pastato laiptais,ir vakarais eidavau i pievas gaudyti pelyciu o i pruda zuvyciu.Toks jau buvo mano gyvenimas.Viena diena mane uztiko miegancia,kad jau subego kazkokios moteriskes i mane ,kaip i eksponata ziuret.Viena is ju pagloste,kita valgyt dave.Man pasisotinus,kazkuri is ju griebe mane ir i savo didele rankine bande ikist.As pasiutau miaukti, draskytis,bandziau issokti,taciau uztrauktuka uztrauke ir as likau viduje.Gerai nors,kad buvo plysys,galejau kvepuoti ir stebeti kur jos mane nesa.Nese pasivaduodamos,tai viena panesa,tai kita.Verkiau kniaukiau visa kelia,nieks manes negelbejo,nieks manes negirdejo,net nosiuko neleido iskist.Varge,vargeli,tai ir pasitikek tom moteriskem...
Galu gale atsidureme kazkokiame bute.Tik tuomet mane issikankinusia paleido is to nelemto rankinuko.As tik pasipurciau ir savo liudnom akutem pradejau tirineti buta.Cia nors kvepejo skaniai,ne taip gal baisu bus.Gal ir verta buvo pasikankinti toje rankineje,nes dabar esu rami,saugi ir maistelio nereikia ieskotis paciai-viskas paduota.Stai kokia buvo mano kelione i tikrus naujus namus.
Papasakosiu apie kelione pas savo seimininke.Pas ka as augau pries tai -nepamenu.Ka as tokio blogo padariau,kad mane mazyte paliko gatveje -neprisimenu.Pamenu,kad mano guolis buvo po didelio pastato laiptais,ir vakarais eidavau i pievas gaudyti pelyciu o i pruda zuvyciu.Toks jau buvo mano gyvenimas.Viena diena mane uztiko miegancia,kad jau subego kazkokios moteriskes i mane ,kaip i eksponata ziuret.Viena is ju pagloste,kita valgyt dave.Man pasisotinus,kazkuri is ju griebe mane ir i savo didele rankine bande ikist.As pasiutau miaukti, draskytis,bandziau issokti,taciau uztrauktuka uztrauke ir as likau viduje.Gerai nors,kad buvo plysys,galejau kvepuoti ir stebeti kur jos mane nesa.Nese pasivaduodamos,tai viena panesa,tai kita.Verkiau kniaukiau visa kelia,nieks manes negelbejo,nieks manes negirdejo,net nosiuko neleido iskist.Varge,vargeli,tai ir pasitikek tom moteriskem...
Galu gale atsidureme kazkokiame bute.Tik tuomet mane issikankinusia paleido is to nelemto rankinuko.As tik pasipurciau ir savo liudnom akutem pradejau tirineti buta.Cia nors kvepejo skaniai,ne taip gal baisu bus.Gal ir verta buvo pasikankinti toje rankineje,nes dabar esu rami,saugi ir maistelio nereikia ieskotis paciai-viskas paduota.Stai kokia buvo mano kelione i tikrus naujus namus.
2014-03-29 15:51:15, pakeista: 2014-03-30 08:59:24
Pirmasis SKAUSMAS... Tai buvo mano pirmasis skausmas. Mūsų katė Liusinda atsivedė kačiukų! Visi buvo labai mieli ir gražūs, labai linksmi ir guvūs. Nė vienam likinas nieko gero nelėmė.
VELNIUKAS
Buvo vasaros diena. Kaip visada viskas ramu ir linksma. Liusinda prižiūrėjo savo išdykusius kačiukus. Jie jau buvo gan dideli, kokių trejų mėnesių amžiaus. Diena kaip diena, viskas smagu ir gera. Visa linksma dienelė slinko į vakarą, pasidarė kiek vėsiau. Velniukas ir Juoškė nusprendė eiti pasišildyti po mašina. Jie taip ir padarė. Gulinėjo, džiaugėsi, kad taip gerai sumanė. Mano mama nuolat visur vėluodavo. Tas sakinys keistas, bet labai į temą. Kaip visada mama sėdėjo ir skaičiavo biudžetą, kai pamatė, kad prieš penkias minutes turėjo būti kirpykloje! Prasidėjo visuotinis sujudimas. Galiausiai mama sėdo į mašiną. Visi kiti buvo name ir vėsinosi po karštos rugpjūčio dienos. Pasigirdo mašinos burzgimas ir nepakeliamo skausmo klyksmas. Aš su tėčiu išlėkėme į lauką. Ant mašinos kelio gulėjo negyvas Velniukas sutraiškyta kaukole. Velniukas buvo mano mylimiausias kačiukas. Akyse aptemo iš skausmo ir sielvarto. Nebežinojau, ką daryti, todėl pravirkau. Iš pradžių tyliai, tyliai, po to nutilau. Staiga atlošiau galvą ir suklykiau tokiu balsu, kaip mano kačiukas prieš mirtį. Tėtis liepė nutilti, ir nuėjo užkasti Velniuko. Tai buvo pirmoji tragedija Liusindos šeimoje.
JUOŠKĖ
Tai buvo antroji tragedija Liusindos šeimoje. Juoškė buvo rami ir taiki katytė, ne taip kaip Ryža. Ryža labai norėjo būti dėmesio centre. Ji vis "ėdė" vargšę Juoškę. Juoškė buvo antroji mano pagal mylimumą katytė. Ji neištvėrė Ryžos. Pabėgo. Vieną vakarą šaukėm Juoškę. Niekur nebuvo. Nebuvo ir antrą, ir trečią, ir ketvirtą dieną, ir ištisas savaites. Galiausiai praradau viltį. Tik po pusantrų metų pamačiau Juoškę savo kieme, bet j dabar gyveno kažkur kitur, toli, toli...
RYŽA
Ji buvo labai meili katytė. Pas mus ji gyveno ilgai. Iš pradžių turėjo vadą iš šešių kačiukų, nors nuo pat gimimo buvo vėjo perpučiama ir turėjo bėdų su skrandžiu. Deja, nežinau kas nutiko kačiukams, nes juos išvežė į prieglaudą. O išvežė, nes Ryžą atsisakė juos maitinti. Jos pilve atsirado skylė. Laimei, ji pagijo. Ryža buvo ištverminga katė. Vieną kartą išgirdau cypsėjimą. Pagalvojau, kad paukštis. Tačiau tai nenurimo ir nervino. Galiausiai išėjau į lauką ir išvydau mažą juodą katinėlį. Tai buvo Cėpa. Po kiek laiko sandėliuke atradau dar veną juodą kačiuką. Tai buvo Bagira. O vakare sandėliuke aptikome Rainę. Jie visi buvo apie pusantro mėnesio. Klausiate, kaip susijusi Ryža? Ogi taip, kad ji išsinešė Rainę ir savo kitą vadą ir daugiau nebegrįžo. Tikriausiai numirė, nes būtų grįžusi kaip ir Juoškė.
LIUSINDOS VADA
Liusinda savo trejų kačiukų vadą užsinešė į antrą sandėliuko aukštą. Ten galėjo patekti tik senomis kopėčiomis. Taigi kartą išgirdau graudų kniaukimą viršuje. Skambinau tėčiui, prašiau, kad jis grįžtų. Kai jau vėlai grįžo, radome tik du kačiukus. Trečiasis lyg užkeiktas pradingo. Neradome nei palaikų, nei jokių jo ženklų. Kitus du gavome išvežti į prieglaudą, nes niekas jų nepasiėmė. Dar viena tragedija Liusindos šeimoje.
LIUSINDA IR BAGIRA
Šias kates išvežėme į kaimą, nes patys nebeturėjome kur laikyti. Po kelių savaičių Liusinda dingo be pėdsakų. Liusindos palikuonė Bagira gyveno nelabai gerai, nes kaime maisto stygius, nes močiutė nesupranta, kad katinas yra mėsėdis gyvūnas. Bagira susilaukė dviejų kačiukų. Mažyliai užduso šiene. Po to Bagira susilaukė dar trejų katytčių. Pagaliau prošvaistė - Pypkė susirado namus pas močiutės kaimynę! Knopkė ir Kitė ne. Gyvena su maisto stygiumi.
BAGIRA KNOPKĖ KITĖ CĖPA
Vieninteliai palikuonys didžiulės ir galingos Liusindos šeimos. Gal ten, kažkur toli, toli, gims keturių spalvų katytė su daugybe atspalvių ir citrinos geltonumo akimis...
VELNIUKAS
Buvo vasaros diena. Kaip visada viskas ramu ir linksma. Liusinda prižiūrėjo savo išdykusius kačiukus. Jie jau buvo gan dideli, kokių trejų mėnesių amžiaus. Diena kaip diena, viskas smagu ir gera. Visa linksma dienelė slinko į vakarą, pasidarė kiek vėsiau. Velniukas ir Juoškė nusprendė eiti pasišildyti po mašina. Jie taip ir padarė. Gulinėjo, džiaugėsi, kad taip gerai sumanė. Mano mama nuolat visur vėluodavo. Tas sakinys keistas, bet labai į temą. Kaip visada mama sėdėjo ir skaičiavo biudžetą, kai pamatė, kad prieš penkias minutes turėjo būti kirpykloje! Prasidėjo visuotinis sujudimas. Galiausiai mama sėdo į mašiną. Visi kiti buvo name ir vėsinosi po karštos rugpjūčio dienos. Pasigirdo mašinos burzgimas ir nepakeliamo skausmo klyksmas. Aš su tėčiu išlėkėme į lauką. Ant mašinos kelio gulėjo negyvas Velniukas sutraiškyta kaukole. Velniukas buvo mano mylimiausias kačiukas. Akyse aptemo iš skausmo ir sielvarto. Nebežinojau, ką daryti, todėl pravirkau. Iš pradžių tyliai, tyliai, po to nutilau. Staiga atlošiau galvą ir suklykiau tokiu balsu, kaip mano kačiukas prieš mirtį. Tėtis liepė nutilti, ir nuėjo užkasti Velniuko. Tai buvo pirmoji tragedija Liusindos šeimoje.
JUOŠKĖ
Tai buvo antroji tragedija Liusindos šeimoje. Juoškė buvo rami ir taiki katytė, ne taip kaip Ryža. Ryža labai norėjo būti dėmesio centre. Ji vis "ėdė" vargšę Juoškę. Juoškė buvo antroji mano pagal mylimumą katytė. Ji neištvėrė Ryžos. Pabėgo. Vieną vakarą šaukėm Juoškę. Niekur nebuvo. Nebuvo ir antrą, ir trečią, ir ketvirtą dieną, ir ištisas savaites. Galiausiai praradau viltį. Tik po pusantrų metų pamačiau Juoškę savo kieme, bet j dabar gyveno kažkur kitur, toli, toli...
RYŽA
Ji buvo labai meili katytė. Pas mus ji gyveno ilgai. Iš pradžių turėjo vadą iš šešių kačiukų, nors nuo pat gimimo buvo vėjo perpučiama ir turėjo bėdų su skrandžiu. Deja, nežinau kas nutiko kačiukams, nes juos išvežė į prieglaudą. O išvežė, nes Ryžą atsisakė juos maitinti. Jos pilve atsirado skylė. Laimei, ji pagijo. Ryža buvo ištverminga katė. Vieną kartą išgirdau cypsėjimą. Pagalvojau, kad paukštis. Tačiau tai nenurimo ir nervino. Galiausiai išėjau į lauką ir išvydau mažą juodą katinėlį. Tai buvo Cėpa. Po kiek laiko sandėliuke atradau dar veną juodą kačiuką. Tai buvo Bagira. O vakare sandėliuke aptikome Rainę. Jie visi buvo apie pusantro mėnesio. Klausiate, kaip susijusi Ryža? Ogi taip, kad ji išsinešė Rainę ir savo kitą vadą ir daugiau nebegrįžo. Tikriausiai numirė, nes būtų grįžusi kaip ir Juoškė.
LIUSINDOS VADA
Liusinda savo trejų kačiukų vadą užsinešė į antrą sandėliuko aukštą. Ten galėjo patekti tik senomis kopėčiomis. Taigi kartą išgirdau graudų kniaukimą viršuje. Skambinau tėčiui, prašiau, kad jis grįžtų. Kai jau vėlai grįžo, radome tik du kačiukus. Trečiasis lyg užkeiktas pradingo. Neradome nei palaikų, nei jokių jo ženklų. Kitus du gavome išvežti į prieglaudą, nes niekas jų nepasiėmė. Dar viena tragedija Liusindos šeimoje.
LIUSINDA IR BAGIRA
Šias kates išvežėme į kaimą, nes patys nebeturėjome kur laikyti. Po kelių savaičių Liusinda dingo be pėdsakų. Liusindos palikuonė Bagira gyveno nelabai gerai, nes kaime maisto stygius, nes močiutė nesupranta, kad katinas yra mėsėdis gyvūnas. Bagira susilaukė dviejų kačiukų. Mažyliai užduso šiene. Po to Bagira susilaukė dar trejų katytčių. Pagaliau prošvaistė - Pypkė susirado namus pas močiutės kaimynę! Knopkė ir Kitė ne. Gyvena su maisto stygiumi.
BAGIRA KNOPKĖ KITĖ CĖPA
Vieninteliai palikuonys didžiulės ir galingos Liusindos šeimos. Gal ten, kažkur toli, toli, gims keturių spalvų katytė su daugybe atspalvių ir citrinos geltonumo akimis...
2014-03-25 20:25:55, pakeista: 2014-03-25 20:27:20
...SKAUSMAS...VIEN TIK SKAUSMAS...suprasti gali tik tie,kurie tai patyrė....
Taigi,augau sveikas, gražus, mylimas katinas,vardu Markizas...Gyvenimas mano buvo rožėmis klotas,nes buvau pirmas katinas šioje šeimoje ir jie man skyrė didžiulę meilę,net apsakyti sunku...
Bet kai buvau metų ir dviejų mėnesių, vieną dieną man pradėjo užkietėti viduriukai,man pirko guliašą,kad maistas minkštesnis būtų,bet aš...negeras, nulaižydavau skystį, o likusius gabaliukus pilkite lauk...pylė šeimininkė lauk, pirko kitą...viską man davė, lepino visaip...kad tik tuštinčiausi minkščiau...O tada šeimininkas nuėjo pas vetą, davė vaistų, aš palakiau ir man paleido vidurius...na pagerėjo, mane prausdavo, bet aš (matyt niežtėjo) laižiausi ,ir taip išsilaižiau, kad atsivėrė žaizda!!! Šeimininkė tepė su tepaliukais, gydė, bet vistiek vežė pas vetą, jis dar parašė tokį smirdantį tepalą, man plovė, tepė...ant galvos uždėjo bokštą, su kuriuo aš nemačiau beveik nieko, valgyti pats negalėjau,gerai,kad mano šeimininkė mane mylavo, maitino, nešiojo, gydė....nežinojau,kad mano kančios ir skausmas tik prasideda....
Kartais man nuimdavo tą gaubtą...o kaip gerai būdavo, bet jie gudručiai nepaleisdavo manęs iš akių, nes aš tuoj puldavau laižytis...kariavome visi labai...
Bet vieną vakarą, kai šeimininkė buvo darbe, man betupint ant kraiko dėžutės,pasirodė kraujas...šeimininkas išsigando, aš prikraujavau visur...parėjo mano mieloji, prausė mane,tepė užpakaliuką, nešiojo...ji kažko buvo išsigandusi...Viskas praėjo...Iš ryto vėl lėkėm pas vetą...apžiūrėjo, sako nieko nėra, praeis davė dar vaistų, atrodė viskas gerai, nors aš tuštinausi labai sunkiai ir kietai...
Vieną dieną tepant mane, šeimininkė pastebėjo, kad mano išeinamoji angelė lyg užaugusi...visi apžiūrėjo, persigando, kalbėjosi,kad gal tai hemorojus...
Rytas...ir vėl pas vetą...Jaučiau kažką negero...šeimininkė buvo nerami, vis verkė...Vetas apžiūrėjo ..ir...baisus sprendimas –VAISTŲ NĖRA, taip pasitaiko retai, gal net iš kelių šimtų vienam... anga, kurią juosia sfinkteris – sutraukiantis raumuo ,uždengta, sfinkteris uždengęs ją. Sveikas katinėlis, kaip ir žmogus ,sfinkterio veiklą gali kontroliuoti, t.y. tuštintis valingai....o dabar jau niekas pagelbėti nebegali,nebent plastinė operacija, bet vilties vos 0,1%....
Namo važiavome visi paskendę ašarose...šeimininkė mylavo mane ir visą kelią nuo Šiaulių iki Kuršėnų verkė,verkė...jaučiau,kad blogai...Juk aš buvau pirmas katinėlis šeimininkės gyvenime,supratau,kaip jai buvo labai skaudu...Mačiau,kaip nenumaldomas SKAUSMAS plėšė,draskė jos krūtinę....
Vistiek mes dar dvi dienas kentėjome(viltis,tik viltis palaikydavo mus,o gal...gal apsiriko)...aš stanginausi,drebėjau,kas kelios minutės užeidavo spazmai, šeimininkė apkabindavo mane, glausdavo, leisdavo man ampulytes,aš pykau...bet šiek tiek aprimdavo skausmas ir glausdavausi prie jos...ir vėl tas pats noras tuštintis,vėl negaliu...kančia...SKAUSMAS vėl...jie bijodavo palikti net trumpam mane vieną...keisdavosi visi trys ir budėdavo su manimi...
Pagaliau... visi verkdami nusprendė...gelbėti mane iš šitų nepakeliamų kančių...paskutinę naktį miegojau šalia jų...o rytą penktą val.palindau po lova, kad nematyčiau jų einant į darbą...jie išėjo,likau su jaunąja šeimininke, girdėjau ir žinojau, greit grįš....ir grįžo....
Paėmė mane šeimininkė, ji verkė, verkė...nuvežė pas vetą...suleido man vaistukus, sakė neskaudės, skausmas aprimo...šeimininkė laikė mane rankose prie savęs...aš užmigau amžinai...sakė dūrė į širdelę...bet aš jau nebejutau...Liko tik šeimininkė su savo dideliu ir nepakeliamu, niekam nesuvokiamu SKAUSMU...nuvežė jie mane suvyniotą į sodą ir patalpino po augančia obelaite...jau antrą vasarą aš leidžiu su jais kartu,nes ten lankosi kasdien,nėra minutės,kad šeimininkė neateitų,nepakalbėtų su manimi...ant mano kapelio nuolat žydi gėlės,vienos keičia kitas...ir taip bus amžinai...išėjau aš per gražią šventę VALENTINO meilės dieną...tik gaila,kad mano mielai šeimai tai buvo didelio SKAUSMO diena.....
Taigi,augau sveikas, gražus, mylimas katinas,vardu Markizas...Gyvenimas mano buvo rožėmis klotas,nes buvau pirmas katinas šioje šeimoje ir jie man skyrė didžiulę meilę,net apsakyti sunku...
Bet kai buvau metų ir dviejų mėnesių, vieną dieną man pradėjo užkietėti viduriukai,man pirko guliašą,kad maistas minkštesnis būtų,bet aš...negeras, nulaižydavau skystį, o likusius gabaliukus pilkite lauk...pylė šeimininkė lauk, pirko kitą...viską man davė, lepino visaip...kad tik tuštinčiausi minkščiau...O tada šeimininkas nuėjo pas vetą, davė vaistų, aš palakiau ir man paleido vidurius...na pagerėjo, mane prausdavo, bet aš (matyt niežtėjo) laižiausi ,ir taip išsilaižiau, kad atsivėrė žaizda!!! Šeimininkė tepė su tepaliukais, gydė, bet vistiek vežė pas vetą, jis dar parašė tokį smirdantį tepalą, man plovė, tepė...ant galvos uždėjo bokštą, su kuriuo aš nemačiau beveik nieko, valgyti pats negalėjau,gerai,kad mano šeimininkė mane mylavo, maitino, nešiojo, gydė....nežinojau,kad mano kančios ir skausmas tik prasideda....
Kartais man nuimdavo tą gaubtą...o kaip gerai būdavo, bet jie gudručiai nepaleisdavo manęs iš akių, nes aš tuoj puldavau laižytis...kariavome visi labai...
Bet vieną vakarą, kai šeimininkė buvo darbe, man betupint ant kraiko dėžutės,pasirodė kraujas...šeimininkas išsigando, aš prikraujavau visur...parėjo mano mieloji, prausė mane,tepė užpakaliuką, nešiojo...ji kažko buvo išsigandusi...Viskas praėjo...Iš ryto vėl lėkėm pas vetą...apžiūrėjo, sako nieko nėra, praeis davė dar vaistų, atrodė viskas gerai, nors aš tuštinausi labai sunkiai ir kietai...
Vieną dieną tepant mane, šeimininkė pastebėjo, kad mano išeinamoji angelė lyg užaugusi...visi apžiūrėjo, persigando, kalbėjosi,kad gal tai hemorojus...
Rytas...ir vėl pas vetą...Jaučiau kažką negero...šeimininkė buvo nerami, vis verkė...Vetas apžiūrėjo ..ir...baisus sprendimas –VAISTŲ NĖRA, taip pasitaiko retai, gal net iš kelių šimtų vienam... anga, kurią juosia sfinkteris – sutraukiantis raumuo ,uždengta, sfinkteris uždengęs ją. Sveikas katinėlis, kaip ir žmogus ,sfinkterio veiklą gali kontroliuoti, t.y. tuštintis valingai....o dabar jau niekas pagelbėti nebegali,nebent plastinė operacija, bet vilties vos 0,1%....
Namo važiavome visi paskendę ašarose...šeimininkė mylavo mane ir visą kelią nuo Šiaulių iki Kuršėnų verkė,verkė...jaučiau,kad blogai...Juk aš buvau pirmas katinėlis šeimininkės gyvenime,supratau,kaip jai buvo labai skaudu...Mačiau,kaip nenumaldomas SKAUSMAS plėšė,draskė jos krūtinę....
Vistiek mes dar dvi dienas kentėjome(viltis,tik viltis palaikydavo mus,o gal...gal apsiriko)...aš stanginausi,drebėjau,kas kelios minutės užeidavo spazmai, šeimininkė apkabindavo mane, glausdavo, leisdavo man ampulytes,aš pykau...bet šiek tiek aprimdavo skausmas ir glausdavausi prie jos...ir vėl tas pats noras tuštintis,vėl negaliu...kančia...SKAUSMAS vėl...jie bijodavo palikti net trumpam mane vieną...keisdavosi visi trys ir budėdavo su manimi...
Pagaliau... visi verkdami nusprendė...gelbėti mane iš šitų nepakeliamų kančių...paskutinę naktį miegojau šalia jų...o rytą penktą val.palindau po lova, kad nematyčiau jų einant į darbą...jie išėjo,likau su jaunąja šeimininke, girdėjau ir žinojau, greit grįš....ir grįžo....
Paėmė mane šeimininkė, ji verkė, verkė...nuvežė pas vetą...suleido man vaistukus, sakė neskaudės, skausmas aprimo...šeimininkė laikė mane rankose prie savęs...aš užmigau amžinai...sakė dūrė į širdelę...bet aš jau nebejutau...Liko tik šeimininkė su savo dideliu ir nepakeliamu, niekam nesuvokiamu SKAUSMU...nuvežė jie mane suvyniotą į sodą ir patalpino po augančia obelaite...jau antrą vasarą aš leidžiu su jais kartu,nes ten lankosi kasdien,nėra minutės,kad šeimininkė neateitų,nepakalbėtų su manimi...ant mano kapelio nuolat žydi gėlės,vienos keičia kitas...ir taip bus amžinai...išėjau aš per gražią šventę VALENTINO meilės dieną...tik gaila,kad mano mielai šeimai tai buvo didelio SKAUSMO diena.....
2014-03-23 20:34:03, pakeista: 2014-03-23 20:37:17
