Kiekviena katė savo šeimininką myli savaip. Štai po darbo pargrįžote namo. Britų trumpaplaukis oriai, aristokratiškai prisiartins prie jūsų ir leisis pasveikinamas. Siamo katinas stryktelės prieš pat jūsų nosį, persivers kūliais ir tą pačią akimirką pradings. Persų veislės katinas kilsterės galvą: „Mrrrr...“ ir, jeigu vietelė bus jaukiai įšilusi, nesivargins iš ten išlįsti. Ar kuris nors jų daugiau ar mažiau myli savo šeimininką? Tikrai ne...

Santūrumas – įgimta kačių elgsena

„Jeigu gyvūnai galėtų kalbėti, šuo būtų atlapaširdis, naivokas plepys. Tuo tarpu katinas turėtų retą dovaną – niekuomet nepasakyti nė žodeliu perdaug“, – rašė Markas Tvenas.
Ką rašytojas norėjo tuo pasakyti? Ogi tą, kad šuo savo meilę ir ištikimybę demonstruoja visais įmanomais būdais, o katinas tik tiek, kiek mano esant reikalinga. Kai palygini šiuos tokius skirtingus gyvūnus, nori nenori iškyla „filosofinis“ klausimas: ar katės apskritai ką nors, išskyrus save, sugeba mylėti? 
Ko gero, klausimą reikėtų formuluoti paprasčiau: ar katės prisiriša prie konkrečių žmonių? Ar  prisimena savo buvusius šeimininkus? Ar, patekusios į naujus namus, ilgisi ankstesnių šeimininkų?
Kačių elgsenos tyrinėtojai į visus šiuos klausimus atsakytų teigiamai. Tą patį patvirtintų ir kačių veisėjai. Jų teigimu, net po metų aplankę ar kur nors parodoje susitikę savo buvusį augintinį, pajunta šio prielankumą.
Nors ir yra labai išdidūs, mažieji plėšrūnai vis dėlto vertina ir atsimena gėrį, kurį patyrė iš konkretaus žmogaus. Tačiau jie puikiai atsimena ir skriaudą – net po ilgesnio laiko pamatę savo skriaudiką gali pradėti šnypšti, priešintis, nesileisti paliečiami.
Patekusi į naujus namus katė iš pradžių ieško savo artimų žmonių, bet lygiai taip pat ji ieško pažįstamų kvapų, savo kraiko dėžutės, to pačio kačių maisto. Ją ramiai nuteikia tokia pati dienotvarkė, tie patys reiškiniai. Taip yra todėl, kad katei už viską svarbiau yra saugumo jausmas. Jeigu sugebėsite sukurti saugią aplinką, galite tikėtis, jog katė jus pamils.

Katiniškos meilės ženklai

Kaip katės atpažįsta savo buvusius šeimininkus? Tikrai ne iš veido bruožų ar akinių rėmelių, o pirmiausia pagal kvapą – šioje vietoje kačių atmintis tobula.
Taip pat gerai kačių atmintyje išlieka žmogaus balso tembras, elgesio manieros ir dar kažkas, ko mes, žmonės, pajausti neįstengiame.
Jeigu dėl kokių nors priežasčių katė pasiklysta ir pargrįžta iš didžiausio atstumo į savo senuosius namus, greičiausia ji pargrįžta ne pas konkretų žmogų, o į savo saugią vietą. Be abejo, saugiuose savo namuose ji be galo džiaugsis aptikusi ir buvusį šeimininką, ir savo rakandus, ir žaislus.
Katė vertina ryšį su žmogumi, tačiau, valdoma nepriklausomos, išdidžios prigimties, to neparodo. Juk ne veltui zoologai sako, jog žmogaus ir katės emocinis ryšys yra daug stipresnis ir artimesnis, nei katės ryšys su kita kate – šis teiginys kačių mylėtojus turėtų pradžiuginti...
Ir kai katė mus laižo ar švelniai trinasi į mūsų rankas, ji priima mus į „savo šeimą“, dalijasi savo kvapais, savinasi mus ir šitaip parodo savo katinišką meilę.