Su katinu žmogus gali išeiti pasivaikščioti, o šunį jis turi vedžioti. Katinas, aukštai iškėlęs uodegą, visada bėga pirma žmogaus. O jeigu netyčia žmogus atsiduria pirmas, katinas niekada neparodys, kad eina žmogui iš paskos. Jis apsimes uostinėjantis gėlę arba tyrinėjantis šlamesį žolėje“, – rašė amerikietis zoologas Robertas Stearnsas.

Kodėl katės taip elgiasi? – stebisi žmonės. Gal esame prasti šeimininkai, kad jos mumis nepasitiki?

Nei viena, nei kita. Ir apskritai, nereikia stengtis pažinti savo namų tigrą kaip nuluptą. Nereikia įkyriai stebėti ir nuolat analizuoti jo poelgius. Kodėl? Ogi todėl, kad katės iš prigimties yra vienišės. Jos yra mūsų augintinės, tačiau tuo pat metu – ne mūsų. Jos prijaukintos, bet viena koja (kai kurios – visomis trejomis) tebėra laukinėje gamtoje. Šį jų norą ten pasilikti turime gerbti.

Dauguma mūsų naminių kačių išlaikė tris pagrindinius grobuonies instinktus: persekioti, medžioti ir žudyti. Paskutinis instinktas – žudyti – vis dažniau pakeičiamas į žaisti. Mūsų rainiukės yra sočios, todėl nori tik pasismaginti su savo grobiu. Bėda, kad „žaidimų partneris“, peliukas ar žiogelis, tokio azartiško žaidimo neišlaiko ir nugaišta. Beje, nekart teko matyti rainosios medžiotojos nusivylimą, „žaidimų partneriui“ nustojus rodyti gyvybės požymius...

Net labai meili ir lipšni naminė katė savo prigimties slėpiniuose tebėra vienišė. Tokia būsena jai priimtiniausia. Ji vengia svetimų žmonių arba gyvūnų ne tiek jų bijodama, kiek saugodama savo privatumą ir katinišką ego.

Katės vengia audringai viešumoje demonstruoti savo emocijas (išskyrus poravimosi momentą), jos išlieka aristokratiškai santūrios. Jeigu šunys audringai reiškia emocijas ir trykšte trykšta meile arba pykčiu, katės tuos pačius jausmus išgyvena savyje, jų emocijas išduoda tik tylus murkimas, arba, smarkiau įtūžus, šnypštimas. Bet ne daugiau.
Zoopsichologų nuomone,  katės taip elgiasi todėl, kad siekia išlaikyti tam tikrą saugų atstumą, palikti laisvą atsitraukimo kelią, galimybę sprukti ir vienumoje išgyventi emocijų audras.

Iš šalies gali pasirodyti, kad katės pritingi demonstruoti jausmus, bet iš tiesų jos taupo vidinę energiją, nešvaisto jos į kairę ir dešinę. Kad tuo patikėtumėte, stebėkite, kiek valandų rainiukė kantriai, nekrustelėdama, pratupi prie pelės urvelio. Energijos eikvojimas šiuo atveju yra labai racionalus, „planinis“.

Unikalus yra ir kačių gebėjimas išgyventi labai sunkiomis, rūsčiomis sąlygomis, užtat visos tautos turi savą posakio „Gaji kaip katė“ variantą. Jos išgyvena, nes savo viduje yra tam pasirengusios.

Ir net išmušus paskutinei gyvenimo valandai, katės tyliai pasišalina nuo žmonių, randa slaptą, sunkiai prieinamą vietą, kur tyliai pasitinka juodąją viešnią. Vėlgi, skirtingai nei šunys, kurie sunkią gyvenimo akimirką ieško žmogaus pagalbos, inkščia ir neslepia agonijos, katės išeina savo gyvenimo taku vienos. Išdidžiai ir tyliai. 

Jorūnė Viskontaitė