Kačių norą gyventi po vieną ir rūpintis tik savimi žmonės kartais vadina egoizmu. Ar iš tiesų katės yra egoistės? Galbūt šis žodis, toks dažnas žmonių bendruomenėje, visiškai netinka katėms...

Katės nesiburia į gaujas kaip šunys. Išskyrus poravimosi laikotarpį, jos neieško ir nesiilgi savo gentainių. Ir nemedžioja drauge. Katės iš tikrųjų gyvena sau.

Jeigu, sakykime, kačių veislyne jos ir gyvena būriu, palikusios veislyną, ilgai neliūdi.
Gal katės yra atsiskyrėlės? Anaiptol. Smalsumas nugali prigimtį, todėl jos mėgsta stebėti, ką veikia kitos katės. Stebi iš tolo ir, jei svetima katė nelenda į jos teritoriją, nė nebando susipažinti.

Zoologai pastebėjo, kad katės ne šiaip stebi viena kitą, o mokosi viena iš kitos. Pastebėjusios kažką naudinga, perima, o nenaudingus dalykus iškart ignoruoja.
Peliauti su „kolege“? Na jau ne! Dviese per daug bruzdesio – grobis paspruks.

Jeigu šuo medžioja su žmogumi ir tenkina žmogaus užgaidas, tai katė medžioja sau arba savo kačiukams. Ji gali partempti šeimininkui sugautą grobį kaip įrodymą, kad pati gali susirasti maisto. Norės – parneš, nenorės – neparneš ir nesuks dėl to galvos. Šeimininkas turi pelnyti meilę, kad ūsuotoji ką nors parneštų.

Kačių nedomina svetimos bėdos. Jos apsimeta snaudžiančios, kai netoliese  kažkokios rietenos. „Aš miegu, pasidomėsiu vėliau“, – sako povyza. Ir katė velniškai teisi: jeigu rietenos jos neliečia, ko ten kišti nagus? Kas jau kas, o katės moka išlaukti ir pasirodyti tada, kai audra nurimusi, kai žmonių ir kačių padangės netemdo joks debesėlis.

Tačiau, gresiant rimtam pavojui (gaisras, žemės drebėjimas), katė pamiršta egoizmą ir gelbsti namiškius. Tokių istorijų šimtai. Nelaimės akivaizdoje katės demonstruoja ne tik sumanumą, drąsą, bet ir sugebėjimą aukotis.

Katė užjaučia žmogų, kai šis suserga, dėl kažko sielojasi. Bet jeigu žmogus tik šiaip padejuoja, katė nekreipia dėmesio. Smulkmenos jos nedomina.

Ji karališkai išdidi net gyvendama šiukšlynuose, net sunkiai sirgdama. Skirtingai nei šunys, ji neprašo užuojautos. Kuo ilgiau gyveni su kate, tuo labiau įsitikini: ji apskritai nieko iš mūsų neprašo.

Ir vis dėlto, kaip elgtis ūsuotosios egoistės šeimininkams? Atsakymas paprastas: gyvenkit savo gyvenimą. Gyvenkit, tarsi jos nebūtų. Ir būkit ramūs: katė jus akylai stebi. Stebi dieną ir nakčia. Stebi, ką darote. Girdi, kaip kalbate. Supranta, iš ko juokiatės.

Neapsimetinėkit. Ką jau ką, o apsimetėlius katė iškart iššifruoja. Taip pat nesugalvokit pataikauti. Geriau jai viską paaiškinkit, dažniau kalbėkitės – tikrai jus supras.
Katės nemėgsta ne tik veidmainių, bet ir vergaujančių žmonių. Jų manymu, vergas yra vergas. Suprask, kilimėlis prie durų. Katės vertina parnerystę ir lygiavertį bendravimą.

Ir pabaigai psichologų pastaba: žmonės iš prigimties yra egoistai. Jie nepaprastai vertina savo ego. Galbūt čia ir slypi mūsų potraukis katėms. Kaip tame posakyje: „Toks tokį pažino!“ Taigi ir katės, ir žmonės siekia būti savimi. Belieka būti.

Aurelija Staskevičienė
Svetlanos Valujevos nuotr.