Pirmiausia pakeri šių kačių rytietiškas grožis: grakštus kūnas ir didelės išraiškingos akys. O kai ieškai taikliausio išsireiškimo joms apibūdinti, į galvą vis lenda žodelis LABAI: labai neįprastos, labai didelėm šikšnosparnio ausim, labai ilgu kaklu ir uodega, labai ilgu liemeniu ir kojomis. Artimiau su jomis susipažinus, grožis  atsitraukia į antrą planą – pakeri peterabaldų būdas...

Tarp šuns ir katės

„Peterbaldų katės yra nuostabios, tai kažkas tarp šuns, katės, beždžionės ir kūdikio“,– įsitikinusi vilnietė Indrė Pocevičiūtė, bemaž dešimtmetį auginanti šias retas būtybes. Idėja „sukurti“ peterbaldų veislę kilo Sankt Peterburgo felinologei Olgai Mironovai. Ji norėjo sujungti Dono sfinksų plikumą su orientalų gracija ir gauti elegantišką „statulėlę“ – pliką orientalą.

1994 m. veisėja suporavo lengvo kūno sudėjimo Dono sfinksą, Didįjį tarptautinį čempioną Afinogen Myth su Pasaulio čempione orientale Radma von Jagerhoff, turėjusia labai trumpą kailį be poplaukio. Dviejose vadose gimę kačiukai Muskat ir Mandarin iz Murino bei Nocturn ir Nezhenka iz Murino ir buvo pirmieji peterbaldai. Taigi felinologijos pasaulyje ši kačių veislė dar labai jauna.

Netrukus peterbaldų standartą patvirtino Rusijos felinologų federacija, 1997 m. juos pripažino TICA (Tarptautinė kačių asociacija), 2003 m. – WCF (Pasaulinė kačių fedracija), o 2005 m. peterbaldai įtraukti į „preliminariai pripažįstamų veislių“ sąrašą FIF‘e (Tarptautinė kačių federacija).

Peterbald, pasak veislės kūrėjos O. Mironovos, reiškia „Plikas Petras“ (Peter bald). Šios veislės „krikštamotė“ juokauja, jog kartą žvilgterėjo į Petro Pirmojo skulptūrą Peterburge ir jai pasidingojo, kad peterbaldai kažkuo panašūs į carą – miesto įkūrėją, didįjį reformatorių. Peterbaldų gerbėjai šmaikštaudami savo katytes dar šaukia peterboloidais arba petrikais.

Nevaikšto vieni

Peterbaldams visiškai netinka posakis „Aš katinas – vaikštau vienas“, nes jie yra socialūs gyvūnai. Patikimi ir ištikimi šeimos augintiniai, tikri kompanionai. Peterbaldai ne šalinasi žmonių draugijos, o nori būti jos centre. Jie stebi žmonių darbus, bendrauja, atrodo, kad slapčia mokosi iš žmonių.

„Šiuose gyvūnuose įsikūnija visa, ko tikiesi iš augintinio: šuniška ištikimybė ir prieraišumas, beždžionės intelektas, lapės gudrumas, panteros elegancija, žmogiškas žvilgsnis ir paslaptingi kitų planetų būtybių štrichai…“– supažindindama su savo augintiniais, sako I. Pocevičiūtė.

Peterbaldai myli visą šeimą, neišskirdami vaikų, kitų naminių gyvūnų. Myli ir prisiriša taip, jog kiekvienam šeimos nariui atrodo, kad katė jį myli labiausiai. Peterbaldai su malonumu lydi namiškius kelionėse, nes būti su saviškiais jiems didžiausia laimė. Savo besąlygišku pasitikėjimu peterbaldai pavergia žmogaus širdį. I. Pocevičiūtė įsitikinusi: „Kartą įsigiję, neiškeisite peterbaldų veislės į jokią kitą“.

Į klausimus atsako peterbaldų augintoja Indrė Pocevičiūtė.



Kodėl pasirinkote šią kačių veislę?

Tai peterbaldai pasirinko mane, o ne aš juos. Visą gyvenimą buvau užkietėjusi šunininkė, nesuvokiau, kaip galima mėgti kates. Teisybės dėlei reikėtų pabrėžti, kad tada pažinojau vos tris kačių veisles: persus, siamo (pseudo) ir kiemo rainiukes. Visos šios katės atitiko posakį „Aš – katinas, vaikštau vienas“, todėl manęs netraukė.

Baigdama studijas, iš bendrabučio išsikrausčiau į nuomojamą butą. Ir staiga užpuolė begalinė tuštuma, namai atrodė negyvi – reikia gyvūno!

Kaip „klasikinė“ studentė, pinigų neturėjau, todėl pradėjau žvalgytis po dovanojamų gyvūnų skelbimus. Suvokiau, jog šunį deramai prižiūrėti neturėsiu laiko, todėl po truputį domėjausi dovanojamomis katėmis. Ir štai skaitau: „Dovanojame orientalų  katytę“. Neturėdama jokio supratimo, kaip ji atrodo, sutariau: imu! Ir tik po to pradėjau ieškoti per internetą, kas tie orientalai.

Taip mano gyvenime atsirado katė. Po gero pusmečio ji pradėjo morčiuoti,  nukeliavau į kačių mylėtojų klubą ieškoti katinėlio. Ten sužinojau, kad reikia dalyvauti parodose. Ką gi, išsiruošėme į parodą.

Ir šalia mano katės narvelio buvo narvelis su peterbalde Bastet. Tada pamaniau: „Fuu... Baisi, plika, piktai į mane dėbčioja“.

Bet per parodą susibičiuliavome su Bastet šeimininke, o kai po kelių mėnesių ji paskambino ir paklausė, gal aš žinau, kas metams priglaustų Bastet, nesvarsčiusi sutikau. Taip atsirado antroji katė, o perlipus antrosios ribą, nepastebi, kaip atsiranda dešimt, penkiolika,– šypsosi pašnekovė. – Gal, jeigu tai būtų kita kačių veislė, elgčiausi santūriau, bet peterbaldų tikrumas mane nokautavo.

Kuo dar pavergia peterbaldai?

Protu, gudrumu, nuoširdumu, draugiškumu, bendravimu ir „šuniškumu“.

Visi pirmiausia giria jų protą...

Peterbaldai išties protingi. Štai vienas iš įdomiausių atsitikimų, kai mano sūneliui buvo maždaug metukai. Jis jau vaikščiojo, bet nemokėjo atsidaryti durų. Nusprendžiau išmokyti vaiką atidaryti duris. Gal pusvalandį plūkėmės, atsibodo jam, atsibodo man – jokių pasiekimų. Mažius nuėjo žaisti, o aš prie kompiuterio. Tačiau netrukus sūnelis nutarė išeiti iš kambario ir susidūrė su senąja kliūtimi – durys uždarytos!

Verkšlendamas pėdino link manęs, bet staiga peterbaldė garsiai sumiaukė ir nubėgo prie durų. Sūnus atsisuko, o ši užšoko ant rankenos, nuspaudė, po to atkrapštė duris. Pravėrė jas ir išraiškingai (kvailiuk, paskutinįsyk rodau!) pažiūrėjo į mažių, o tada  vėl susirangė ant palangės. Vaikas krykšdamas nulėkė prie durų, paspaudė rankeną ir pats atidarė.

Beje, iki to laiko katės durų neatidarinėjo. Beje, po to karto sūnui nebekilo keblumų atsidaryti duris. Beje, aš priėjau prie išvados: nori kažko išmokyt vaiką, išmokyk tai padaryti katę.

Tačiau po šio įvykio nebeturėjau teisės stebėtis ar piktintis, kai peterbaldas atsidarė šaldytuvą ir suvaišino savo „chebrai“ kalėdinę antį.

Dar minėjote, kad jie draugiški

Tai šeimos katės. Šiai veislei nebūdinga išskirti ką nors vieną, kurį mylėtų, o kitų nemėgtų. Neseniai į naują šeimą iškeliavo vienas mūsų suaugęs katinas. Po pirmųjų naktų naujieji šeimininkai pasakojo, kad jis ateina pas visus šeimos narius pagulėti. O ryte kiekvienas mano, kad augintinis būtent jį ir „pagerbė“. Tik vėliau išaiškėjo: katinas-gastrolierius gudriai apdalijo visus savo dėmesiu.



Ar yra kokia nors peterbaldų odelės ir kailio paslaptis?

Peterbaldų kailis yra net 5 tipų.

1. Plikagimis – „gummy“. Kačiukas, gimstantis plikas, dažniausiai neturi net ūsų. Gimsta atmerktomis akimis. (Pastaba: daugumos veislių kačiukai atsimerkia būdami maždaug savaitės ar dviejų. Plikagimiai gimsta atmerktomis akimis, o kiti petrikai atsimerkia maždaug trečią dieną). Jo odelė šiek tiek lipni. Paglostyti sudėtinga, nes ranka limpa prie odelėd. Toks kačiukas reikalauja daug dėmesio. Jį reikėtų maudyti kas savaitę, dažnai apvalyti drėgna servetėle.

2. „Velour“ – panašu į persiko odelę. Kailiukas iki 2mm ilgio. Optiškai kačiukas atrodo plikas, tačiau jį galima glostyti. Mano nuomone, idealus kailio tipas, nes minimalūs plaukeliai apsaugo nuo purvo. Ir maudyti dažnai nereikia.

3. „Brush“ – ilgesnis nei 2 mm šiurkštus kailiukas. Kailis „nekatiniškas“, panašus į avies arba šuns (šnaucerio, erdelterjero). Pačiupinėję brašinį kailiuką, žmonės klausia: „Ką jam padarėt?“, o mano vyras rimčiausiu veidu atsako: „Darėm cheminį, bet nepavyko“.  
        
4. „Flock“ – ilgesnis nei 2 mm kailiukas, tačiau minkštas. Paprastai būna šiek tiek garbanotas.

5. „Peterbald varietta“. Tai kačiukai, neturintys plikumo geno. Gimsta su tiesiais ūsais (1-4 kailio variacija, ūsai garbanoti) ir tiesiu trumpaplaukiu kailiuku. Jie niekada nenupliks. Tai puikūs šeimos augintiniai mėgstantiems peterbaldų charakterį, bet nenorintiems pliko gyvūno.

Brush, Flock, Variettos kailis nereikalauja išskirtinio dėmesio, maudome porą kartų per metus. Peterbaldai plinka iki 2, o kartais net 3 metų. Taigi, jei kačiukas turi flokinį ar brašinį kailiuką, realu, kad iki dvejų metų nupliks iki veliūro arba visiško guminio, pasilikdamas tik „kojinytes“ – likutinį poros milimetrų kailiuką ant kojų.

Bekailiai peterbaldai tinka alergiškiems žmonėms, jeigu nustatoma alergija kačių plaukams (jei žmogus alergiškas kačių kūno išskyroms, tuomet – ne). Žiemą arba kur nors keliaujant žvarbiu oru, šias kates, kaip trumpaplaukius šunelius, galima aprengti.

Kiek peterbaldukų gimė jūsų veislyne?

Kiekviena veislyne gimusi vada gauna tam tikrą abėcėlės raidę. Pirmoji veislyne gimusi vada – A, antroji – B, o mes jau kartojame abėcėlę antrą kartą. Mano išveisti kačiukai gyvena Belgijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Jungtinėse Valstijose, Airijoje ir kitose šalyse.

Kuo dar užsiimate?

Dirbu įmonėje, užsiimančia TV reklamos gamyba, o katės tėra mielas hobis.
Nepažįstu nei vieno gero veisėjo, kuris gyventų iš kačių veisimo. Kačių veisimo tikslas – gerinti veislę.

Peterbaldų veislė jauna. Tas gyvūnas, kuris prieš 5 metus buvo „TOP show“, šiandien jau laikomas „seno tipo“, todėl visąlaik turi judėti į priekį ir siekti vis tobulesnio rezultato.
Anglai, veisiantys Bengalijos kates, kažkada pasakė: norint kažko pasiekti, vienam katinui turi būti penkios katės, o katinų veislyne irgi turi būti ne vienas.

Taigi veislyne reikia vis naujų kraujų (įsigyti naujų gyvūnų), dažnai katės yra vežamos kergti į kitas šalis (kainuoja ne tik kelionė, gyvenimo išlaidos, bet ir kergimo paslaugos). O dar parodos (dažniausiai užsienyje), kasdieniai dalykai: kokybiškas ėdalas, kraikas, veterinarinės paslaugos, priežiūros reikmenys. Be to, „dovanėles“ augintiniams: guoliai, žaisliukai.
Seniai nustojome skaičiuoti, kiek mums atsieina katės, nes meilės juk neapskaičiuosi.

Aurelija Staskevičienė
I. Pocevičiūtės asmeninės nuotr.

Išsamiau apie peterbaldus: http://www.peterbald.lt/     http://www.peterbald.ru/