Dėl skonio nesiginčijama. Vieniems patinka ilgaplaukės, kitiems – trumpaplaukės katės, o dar kiti pirmenybę atiduotų katėms, išvis neturinčioms kailio. Tačiau įdomu tai, jog kačių protėviai neturėjo prašmatnių kailinių – ilgi kačių plaukai yra selekcijos rezultatas...

Ar gamtoje yra ilgaplaukių kačių?

Nė viena laukinė katė negali pasigirti tokiu ilgu kailiu, kokį turi naminės katės, išimtis būtų nebent manulas, gyvenantis Kaspijos jūros teritorijoje. Manulo kailis gerokai ilgesnis nei kitų laukinių kačių.
Ilgi plaukai laukinėms katėms tik trukdytų, nes kabintųsi už kliūčių, neleistų greitai judėti, o ir jų priežiūrai katės neturi tiek daug laiko. Tai koks yra laukinių kačių kailis? Visai paprastas, susidedantis iš dviejų sluoksnių: apačioje – tankus, minkštas poplaukis, viršuje – šiurkštesnis ilgų plaukų sluoksnis.

Iš kur atsirado ilgaplaukės katės?

Manoma, kad pirmoji Europoje išvesta ilgaplaukių kačių veislė yra angoros katė, kilusi iš Turkijos. O Amerikos žemynas savinasi ilgaplaukių Meino meškėnų atsiradimo istoriją, yra manančių, kad šios veislės katės veisėsi laukinėje Meino valstijos gamtoje.
Dar viena ilgaplaukių veislė – redselfai, kurių XIX amžiuje nemažai augino Jungtinės Karalystės kačių mylėtojai, bet šiuo metu jų išliko labai nedaug.
Jei skaičiuotume, kurių ilgaplaukių kačių pasaulyje yra daugiausia, pirmuoju numeriu įrašytume persų kates. Jos atsirado Persijoje, dabartiniame Irane. Būtent iš Persijos XVII a. vienas italų keliautojas parsivežė porelę keistų ilgaplaukių gyvūnų. Vėliau prancūzų mokslininkas Nikolas Klodas Farbis de Peiras keletą ilgaplaukių parsivežė iš Ankaros, šiais gyvūnais susidomėjo garsus prancūzų kardinolas Rišeljė.
1766 m. išleistoje knygoje „Tikros istorijos“ rašoma apie dvi skirtingas ilgaplaukių kačių veisles. Knygoje pateikiama informacija perša išvadą apie rytietišką ilgaplaukių kačių kilmę, bet yra teigiančių, kad ilgaplaukių kačių tėvynė – Rusija, o iš jos, kaip dovana didikams, neva pateko į Rytų šalis.
Nors ir kaip ten buvo, gerai žinoma, jog ilgaplaukių „skyrybos“ įvyko Anglijoje. Lengvesnės, turinčios plonesnį, šilkinį kaliuką buvo priskirtos turkų angoros veislei, o stambesnės, apvaliu, buku snukučiu ir ilga tankia povilne – persų veislei.
1887 m. persų katė gavo oficialų kilmės dokumentą ir tapo pirmąja registruota Anglijos namine kate. Žinoma, senųjų laikų persų katės labai skyrėsi nuo dabartinių, felinologai teigia, jog nė viena kačių veislė nepatyrė tokių ryškių išvaizdos pokyčių kaip persų katės.

Ką svarbu žinoti šeimininkams?

Kad ilgų, puošnių kailinėlių priežiūra reikalauja ir iš katės, ir iš šeimininko didelės kantrybės, žinome visi. Tačiau veterinarijos gydytojai atkreipia dėmesį, kad ilgaplaukes kates dažniau vargina virškinamojo trakto sutrikimai. Nors kiek apleidus kailiuko priežiūrą, katė gali prisilaižyti tiek plaukų, kad sąvėlų gumulai užkimš žarnyną, prasidės uždegimas. Katės yra  pedantės ir švaruolės, o jeigu gausiai šeriasi, iškyla pavojus prisilaižyti per daug plaukų.
Kokie požymiai rodo, kad katės skrandyje arba žarnyne yra plaukų? Katei pučia pilvelį, kaupiasi dujos, ji viduriuoja, gali pasirodyti kraujingų išskyrų, katė praranda apetitą, seilėjasi ir vemia, tampa apatiška.
Norint išvengti šių negalavimų ilgaplaukes kates reikia kasdien šukuoti joms skirtais šepečiais, o plaukus skalauti ir puoselėti tik specialiomis kačių kailio priežiūros priemonėmis. Patartina šerti sausu kačių maistu, į kurį dedama sąvėlas tirpdančių priedų, duoti pastos, kuri pašalintų iš žarnyno plaukų sąvėlas.