Asmenys, dievinantys kates, pasakytų ir laikytųsi savo nuomonės, jog katės yra ne tik grožio, tačiau ir grakštumo įsikūnijimas. Kačių kritikai teigtų, jog katės nepriklausomi ir gana nenuoširdūs padarai. Apie šiuos naminius gyvūnėlius sklando dvejopa nuomonė, kuri verčia sugrįžti tūkstantmečius metų atgal.

Praėjo ne mažai laiko, apytiksliai nuo 3500 m. pr. kr., kol katės iš laukinių kačių tapo mylimais naminiais gyvūnėliais. Vienu laikmečiu jos buvo garbinamos, kitu laikmečiu - užgauliojamos. Su kartomis keitėsi ir požiūris į kates, kurios turėjo praeiti ne itin lengvą kelią, kol pasiekė tai, kuo jos yra šią dieną.

Mūsų taip mylimos naminės katės yra išsivysčiusios iš Afrikos laukinės katės. Buvo tiriama ir atrasta akivaizdžių faktų, jog Afrikos laukinių kačių DNR yra nei kiek neatskiriamas nuo šiuolaikinių naminių kačių DNR. Priešingai nei Europos laukinės katės, kurios DNR turi kur kas daugiau genetinių skirtumų, lyginant su Afrikos laukine bei šių dienų namine kate.

Tokie gyvūnai kaip šunys, vištos, antys, avys ir kiti ūkio gyvūnai gyveno su žmonėmis jau net mezolito amžiuje, t.y. vidurio akmens amžiaus laikotarpiu. Ko nebūtų galima pasakyti apie kates, kurios buvo prijaukintos gerokai seniau. Manoma, jog Afrikos laukinės katės pamažu pradėjo gretintis ir to pasekoje apsistodavo vietovėje - ,,Derlingasis mėnulis’’, kur jos galėdavo paprasčiau susirasti maisto pjaunant graužikus. Taip jos pelnė žmonių palankumą, o žmonės atsilygindami už gerą geru, jas pamaitindavo, pasirūpindavo jų mažyliais, taip pat pamažu pelnydami kačių pasitikėjimą. Įdomiausia tai, kad kai katės atsivesdavo mažylius, žmonės juos mielai parsinešdavo į namus, jais rūpindavosi ir puikuodavosi prieš kaimynystėje gyvenančius kaimynus. Namuose augantys mažyliai netekdavo agresyvumo, ko pasekoje atsirado žmogui draugiška katės rūšis.

Įvertinus kačių gebėjimą naikinti graužikus ir įvairius kenkėjus, atskleidus kačių švelniąsias savybes, pamažu katės tapo ne tik mylimos, tačiau net ir garbinamos - ypač Egipte. Kur egiptiečiai turėjo net kačių deivę - Bast, kuri buvo vaizduojama kaip moteris su katės galva. Deivė simbolizavo motinystę, vaisingumą, grožį, malonę, džiaugsmą, linksmybes ir muziką. Bastos kultas klestėjo X–VIII a. pr. Kr. Tai pat buvo ir dievas - katinas, kuris buvo vaizduojamas kaip saulės dievas Ra. Be to, jei katė žūdavo nuo žmogaus rankos, ne dėl religinių priežasčių, tai buvo sunkus ir baustinas nusikaltimas, dėl kurio žmogus būdavo nubaudžiamas mirties bausme.

Taip pat senovės Egipte buvo paplitęs paprotys mumifikuoti negyvas kates bei jas laidoti specialiame nekropolyje, Bubastyje, greta Bast šventyklos. Senovės egiptiečiai kates mumifikuodavo taip pat kruopščiai, kaip ir savo valdovus ar giminaičius. Palaikų ilgaamžiškumas būdavo užtikrinamas labai vertingomis ir brangiomis medžiagomis. Seniausias egiptiečių katės atvaizdas rastas kapavietėje II tūkst. pr. Kr. Taip pat katė yra viena ankstyvojo paleolito laikotarpio uolų tapybos vaizdavimo objektų.

Pradžioje katės buvo vertinamos už maisto išteklių apsaugojimą, tačiau ilgainiui, viduramžiais, jas pradėjo sieti su raganavimu, blogais dalykais, ligomis ir piktadarystėmis dėl keleto priežasčių, kaip patarnavimo ir pataikavimo stokos, naktinių įpročių bei akių švytėjimo tamsoje. Krikščionys jas vadino blogio sėkla. Ne gana to, tie, kas laikė namuose daug kačių, galėjo būti atskirti nuo bažnyčios. Jei katę augindavo vidutinio amžiaus moteris, ji buvo siejama su velniškąja ragana. Dėl šių priežasčių buvo išnaikinta daugybė kačių, paliekant vos keletą, graužikų apribojimui palaikyti. Taip pat buvo neišvengta ir daugelio jų šeimininkų mirčių. Kačių gyvenimas pasitaisė tik XVII a., kai katės buvo pradėtos laikyti, kaip pelių gaudytojomis, o XIX a. atsirado ir pirmosios kačių veislės.

Lietuvių mitinėje pasaulėjautoje katė yra dievų pagalbininkė. Šiais laikais katės suvokiamos kaip namų kompanionės, kurios geba pralinksminti bei suteikti šilumą, švelnumą ir begalinę meilę šeimininkams ir ją supantiems žmonėms. Pagal neseniai atliktus tyrimus, teigiama, jog naminių gyvūnų laikymas namuose sumažina besivystančių fizinės bei psichikos sveikatos sutrikimo pavojų. Žaismingai ir iš visos širdies besirūpinant augintiniu, dingsta visos liūdnos mintys, taip lengvai ir efektingai išgydoma depresija, o augintinio meilumas užgožia susidariusią rutiną, nerimą ar nuovargį.