Katė: iš dykumos – į mūsų namus 1

2014 liepos 4d.
„Nepaisant visų kalbų apie gamtos raidos tolygumą, išauklėta ir išlavėjusi žmonija tebeturi įnamį – katiną, kuris tebėra žmogaus draugijos nesugadintas, visavertis ir įgalus bet kada grįžti gamtos glėbin...“, – sako kačių mylėtojas, fotografas Adriano Bacchella. Įdomu, kaip šis laukinis padaras, tebetūnodamas laukinės gamtos glėbyje, sugebėjo užkariauti mūsų širdis...

Kačių protėviai buvo keliauninkai

Mūsų naminėms katėms artimiausia yra afrikinė, arba Libijos, katė (Felis silvestris lybica). Iki šių dienų, nors ir negausiai, šios katės tebegyvena šiaurės Afrikoje. Žinoma, jos yra kitokios, gerokai didesnės už dabartines mūsų kates. Afrikinių kačių kailiukas įvairuoja priklausomai nuo aplinkos, kurioje gyvena, kad medžiodamos galėtų užsimaskuoti.

Katės buvo prijaukintos daug vėliau nei šunys. Šalia žmonių gyvenviečių jos pasirodė prieš 10 000 metų, o naminėmis tapo maždaug prieš 3600 metų. Tai atsitiko Egipte – faraonų kapavietėse rastos kačių statulėlės bei išlikusios kačių mumijos patvirtina šį faktą.

Egiptiečiai kates, patikimus aruodų sargus, labai vertino, draudė jas išvežti iš šalies. Nepaisant draudimų, katės „išsilaipino“ Graikijoje ir maždaug per 500 metų įsitvirtino Europoje. Kadangi karių legionai su savimi nuolat gabeno kates, rainiukės pasiekė britų salas, o Didžiuoju šilko keliu kartu su prekeiviais nukeliavo iki Kinijos, Indijos ir kitų Azijos šalių.

XV–XVI amžiuje su keliautojo Kristoforo Kolumbo laivais jos pasiekė Amerikos žemyną, o į Australiją pateko XVII amžiuje.

Universalus katės vardas

Galima pajuokauti: katės išsilaipino iš vieno laivo, pasklido po skirtingas pasaulio šalis, bet šių šalių gyventojai atvykėles tebešaukia tuo pačiu vardu. Anglai sako cat (žodis kildinamas iš lotyniškojo cattus ir graikiškojo κάττα). Portugalai ir ispanai jas vadina gato, prancūzai – chat, vokiečiai – katze, lenkai – kot, latviai – kakene, rusai – kochka, suomiai – kissa.

Lietuviai sako katinas, katė. Esperanto, labiausiai paplitusioje dirbtinėje kalboje, katė taip pat yra vadinama kato.

Laikrodukas tiksi gamtos ritmu


Profesorius Carlos A. Driskoll, garsus JAV genetikas ir gyvūnų kilmės tyrinėtojas, mano, jog mūsų naminės katės liko pusiau laukinės todėl, kad ir šiandien gali išsiversti be žmogaus pagalbos.

Reikia pavyzdžių? Štai jūs įpylėte rainiukei šviežio vandens, o ji pauostė, pasisukiojo ir nuėjo lakti lietaus lašų nuo palangės arba varvančio čiaupo vandens. Tai nėra kvailas užsispyrimas, o įgimtas katės atsargumas. Instinktai sufleruoja katei vengti infekcijų, kurių gali būti stovinčiame vandenyje. Afrikos dykumose kačių protėviai retai rasdavo vandens, jie prisitaikė be jo išgyventi, juk katės beveik neprakaituoja – taupo savo organizmo skysčių resursus.

Mokslininkų tvirtinimu, kačių kepenys paima vandenį iš šlapimo, todėl kačių šlapimo koncentracija ir kvapas toks stiprus. Skirtingai nei šunys, katės gali lakti sūrų jūros vandenį – kepenys pašalina iš jo druską.

Laukinė prigimtis diktuoja katėms ir kitokį nei žmogaus paros ritmą. Katės aktyvios temstant arba prieš aušrą. Kaip patrakusios pradeda lakstyti su kačių žaislais, stumdyti dubenėlius, šokinėti. Nieko keista, gamtoje šis paros metas garantuoja sėkmingiausią, saugiausią medžioklę.

Dienos metu medžioti dykumoje per karšta, o ir visi gyviai išsislapsto, užtat naktį viskas atgyja, katė gali lengvai ir saugiai medžioti – biologinis katės laikrodukas vis dar tiksi laukinės gamtos ritmu.



Nuotr. iš Pinterest.com
Patiko straipsnis? Tuomet įvertink jį ar pakomentuok!


(straipsnio reitingas +15)

Skaitykite komentarus 1


reklama