Teiginys, kad katės už viską labiau nekenčia vandens, nėra absoliuti tiesa. Yra kačių, kurios ne tik nevengia vandens, bet gali nardyti ir žvejoti. Būtent tokios yra turkų van katės.

1955 metais Didžiosios Britanijos atstovai, dirbę Turkijos turizmo agentūroje, Laura Lachington ir fotografas Halliday, susižavėjo vietinėmis katėmis. Išvykstant į namus, draugai jiems padovanojo turkų kačių porelę – Van Attalą ir Van Guzelli Iskenderun. Ši pora, kilusi nuo Van ežero apylinkių, tapo turkų van kačių „pionieriais“ Europoje ir kituose kontinentuose.

Sugrįžus į Didžiąją Britaniją ir juos suporavus, gimė mieli egzotiški katinėliai. Tik jiems ūgtelėjus paaiškėjo, kad gyvūnėliai veržte veržiasi prie vandens, noriai į jį lenda ir net gaudo žuvis.

Pasklidus šiai žiniai, prie Vano ežero išsiruošė britų felinologų ir zoologų ekspedicija. Išvyka nenuėjo veltui – netrukus pasaulis sužinojo apie turkų van kates.

Turkų van katės yra vienintelės katės pasaulyje, plaukiojančios, nardančios vandenyje ir gaudančios žuvis. Jos nardo ne šiaip sau, o „profesionaliai“, panašiai kaip nardo ūdros.

Turkų van katės turi baltą kailį, o  viršugalvis yra rausvai kaštoninis, baltas kailio dryželis per kaktos vidurį skiria kaštoninius plotelius. Rausvai kaštoninė ir šių kačių uodega.

Turkų van kačių kailis nesivelia, neperšlampa, o sušlapęs greit išdžiūva. 

Kartais klystama teigiant, kad turkų van katės yra tas pats, tik spalvotas turkų angoros variantas. Iš tikrųjų turkų van ir angoros katės yra visiškai skirtingos veislės ir vystėsi jos geografiškai smarkiai nutolusiose Turkijos regionuose. Turkų van katės panašios į Angoros kates, tačiau yra stambesnės.


Turkų van katės protingos ir smalsios. Jos įpratusios būti tarp žmonių, mėgaujasi žmonių draugija, yra lipšnios. Tačiau tuo pat metu jos pakankamai savarankiškos, šiek tiek išdidžios – juk gali išgyventi pačios.

http://www.thewalcotts.com/ nuotr.
Genovaitė Jomantienė